Stabdai besiveržiančią gėlą,
pagalba lapų šnaresio ar
mėnulio spindesio pilnaties,
pakibusios tylią, giedrą naktį
virš Vilniaus bokštų senų.
Bijaisi kažko netekti
ar artėjančių nakties sapnų?
Bijaisi nutilsiančio aido,
nes jau pavargai,
bodiesi sunykusio veido,
kurį vagoja laiko ženklai.
Juk nuėjai tolimą kelią,
bandei ranką tiesti kitam,
aplinkui audros suposi,
bloškė gyvenimui nelauktam!
Sukaupusi valią, stiprybę,
ėjai keliu siauru, niūriu,
tolinai nuo kažko save –
likai vienišu medeliu

2002-2022 m.