Absurdo pjesė 6

Epizodas 6
 
 
 
1. Mikrofonas įjungtas? Galiu pradėti?
2. Tuoj. Absurdo pjesė, šeštas epizodas, pirmas dublis.

1. Į karą patekau iš studento suolo, buvo pasakyta, kad veterinarų kol kas nereikia, gal ir niekada jau nereiks, o štai eiti ir kovoti už demokratiją, laisvę ir vertybes mano tiesioginė pareiga. Apie vertybes niekas detaliai man nepaaiškino, tik pasakė, kad ir demokratija, ir laisvė, ir vertybės kainuoja. Viskas, sekantis.Patekau į priešakines linijas, mes gulėjome kažkieno iškastuose apkasuose. Priešais mus už kokio puskilometrio buvo priešų apkasai. Kartais paleisdavom vieni kitiems kulkų spiečių. Geriausia būdavo gulėti, nes kai atsistodavai visu ilgiu, galėjai pasigauti zvimbiančią mirtį. Vienas aukštokas vaikinas taip neatsargiai ryte prabudęs išsitiesė, norėdamas pasiražyti, ir krito atbulas jau nebegyvas.
Vieną dieną priešas mus atakavo, pasitelkęs tankus. Mes svaidėme granatas, visokius mišinius, viskas liepsnojo, mes patys nieko nematėm, ir staiga visai prieš mus išdygo tankas. Aš kritau ant apkaso dugno, o mano bendrakovotojas mėgino iššokti ir bėgti. Bet kol jis lipo, tankas pervažiavo jo pėdą, po to apsisuko ir grįžo į savo pozicijas. Tas pervažiuotas vaikinas baisiai klykė, jo pėda buvo atsiskyrusi nuo kojos, tik vieną su kita dar rišo odos, raumenų ir kraujagyslių mišinys. Aš pripuoliau su peiliu rankoje, bet šalia atsiradęs sanitaras sustabdė - gal dar būtų galima viską susiūti. Aš atšoviau, kad lauko ligoninėje tikrai nebus mikrochirurgų ir niekas neužsiiminės dailiuoju siuvinėjimu. Ir nieko daugiau nepasakęs nupjoviau visu raiščius. Sanitarai griebė nelaimėlį ant neštuvų ir išgabeno velniop, o aš nusviedžiau pėdą kuo toliau nuo savęs. Vis tik pagalvojau, kad geriau būtų ją užkasti, nes žiurkės ir musės kaip mat aptiks skanėstą, todėl nušliaužiau iki galūnės ir ten vietoj kastuvėliu ją užkasiau.
Kartą teko panaudoti savo chirurgines žinias - veterinarijoj porą kartų skrodžiau triušį, kiaulę ir mėsinėjau vištą. Visgi tai ką pamačiau žmogaus pilve, buvo su niekuo nepalyginama. Mano bičiulį, su kuriuo geriausiai sutardavome, nes jis buvo paimtas į karą taip pat iš aukštosios mokyklos, tik iš aktorinio meno, pasakė jam – artistų greitai mums neprireiks, o štai fronte galėsi linksminti savo priešus. Vienos atakos metu kulka pataikė į pilvą. Tos atakos buvo absoliučiai beprasmės tiek mūsų, tiek priešų, nes vis tiek nei vieni, nei kiti nieko neužimdavome, tik praradinėjome karius. Gal net ir abi pusės nelabai norėjo ką nors užimti arba kur nors pasistumti. Nuėjęs į kitą vietą turėsi kurtis iš naujo, be to, turėsi dešimt kartų grįžti viską pasiimti, pradedant čiužiniu ir baigiant skutimosi priemonėmis, juk neisi į ataką viską tempdamas su savim. Todėl geriausia ir mums, ir jiems buvo likti, kur esame. Bet atakuoti kartais vis tiek turėjome. Būdavo įsakymas.
Taigi, mano draugą pašovė. Aš parsivilkau jį į tranšėją ir ėmiausi operacijos. Pirmiausia nuplėšiau rūbus, po to sugirdžiau pusę butelio degtinės, kitą pusę užpyliau ant žaizdos. Jis neteko sąmonės. Tuo geriau. Tada skalpeliu, kurį visada turiu piniginėje, prapjoviau ertmę. Kulka neišėjo pro nugarą, vadinasi, kažkur čia. Bet, o Dieve, tai buvo kulka, kuri sprogsta kūne į smulkias dalis. Tą supratau pamatęs metalo gabaliukus. Pirštais išiminėjau vieną po kito, bet tikrai nesurinkau visų. Po kelių minučių triūso draugo kūnas nurimo. Žinoma, išgelbėti buvo neįmanoma. Tada bent paėmiau ir užsiuvau pilvą. Mama dėl viso pikto buvo įdėjusi adatą ir siūlų, gal sagai įsiūti, ar kelnes sulopyti. Užsiuvau baltu siūlu, pagalvojau baltas labiau tiktų. Juodą siūlą pasilaikiau sau, jei prireiks.
Netrukus, gal po savaitės netekau kairės rankos. Kartais su priešu mes skelbdavom paliaubas, trumpam pailsėti, ką nors atšvęsti ir panašiai. Tam iškeldavome baltą skudurą ant lazdos ir pamodavome tiek kartų, kiek  valandų turėtų tęstis atokvėpis. Kai iškėliau baltą vėliavą, netikėtai iš priešo pusės atskriejo sviedinys ir nusinešė vėliavą kartu su mano ranka kelis šimtus metrų. Matyt, jie kažką sumaišė, atleiskite, tipo, netyčia. Skausmo iškart nepajutau, tik pagalvojau, ar nereikėtų nubėgti atsinešti rankos, bet prisiminiau, kad lauko sąlygomis niekas man jos neprisiuvinės, todėl ramiai atguliau į dugną ir apalpau.
Ligoninėje praleidau mėnesį laiko, o tuo metu baigėsi ir karas. Mūsų valdžia po pirmalaikių rinkimų kažkur išsilakstė, o dabar, kaip žinote, yra skelbiama, kad karas buvo neteisėtas ir visi, kurie jame dalyvavo yra beveik nusikaltėliai, tame tarpe ir aš. Dabar man yra oficialiai priekaištaujama, kad savo noru dalyvavau karo veiksmuose ir kokios nors pašalpos dėl luošumo neturiu teisės tikėtis. Pats kaltas.
Žodžiu, karas bjaurus dalykas, tik tą ir norėjau pasakyti.
 
2. Mane užkabino mikrochirurgų paminėjimas. Ir čia aš noriu išsakyti savo poziciją. Ne spaudai. Todėl išjunkite kamerą. Gerai. Pradėsiu nuo jų parengimo ir ar tikrai tai yra reikalinga. Įsivaizduoju, kad vieno mikrochirurgo išmokslinimas kainuoja valstybei apie penkiasdešimt tūkstančių. Tikslumas šiuo atveju nėra svarbus. O kiek kainuoja vieno žmogaus gyvybė? Labai lengva apskaičiuoti. Tereikia susumuoti visas laidojimo išlaidas ir žinai, kiek kainavo tas ar kitas statistinis vienetas. Įtrauki į sąmatą viską: karstas, vainikai, gėlės, salės nuoma, kunigas, giedotojai, pietūs ir kiekvieno lydinčio sugaištas laikas laidotuvėms, kurį jis būtų praleidęs darbe ir kažką gaminęs, tas laikas padaugintas iš valandinio užmokesčio pridedamas prie visos sumos. Čia dar nepaminėjau svarbius asmenis, tada prisideda policijos vaidmuo, reguliuojant eismą, televizijos diktorių darbas, žurnalistai ir taip toliau. Bet svarbių žmonių yra, sakykim, dešimt procentų nuo visos visuomenės, taigi, aš viską mintyse susumuoju ir gaunu vidutinę žmogaus kainą penki tūkstančiai.Ką tai reiškia? Jeigu kiekvienu nelaimės atveju mes naudosimės mikrochirurgų paslaugomis, kai vietoj to, leistume žmogui ramiai numirti, tai tik po dešimties mirčių mums apsimokės vieno mikrochirurgo parengimas. Čia jeigu trauma mirtina, o jeigu tik rankos ar piršto prisiuvimas, tai išeis keli šimtai prisiūtarankių, kol tas atneš mums pliusą. Kita vertus, ar tikrai reikia kiekvieną ranką ar pirštą prisiuvinėti? Jeigu, tarkim, žmogus, kaip Jūs savo noru išėjote kažkur kariauti...
1. Aš ne savo noru...
2. Dabar tai jau nesvarbu, nepertraukinėkit. Taigi, jei žmogus kažkur įkiša savo pirštą, sakykim, tai gal jis pats ir atsakingas už tai, kodėl valstybė turi jam viską prisiūti? Juk gali ir apsieiti be to piršto ar rankos. Jūs gi apsieinate?

1. O kas belieka?
2. Apie tai aš ir kalbu.
Bet pereikime apskritai prie globalios medicinos reikalingumo. Mes išmoksliname daugybę daktarų, išmetame į balą milžiniškus kiekius pinigų, kai tuo tarpu gamta pati sprendžia, ką palikti, kam jau laikas išeiti. Taip yra gyvūnijos pasaulyje. Tik mes staiga susigalvojome, kad turime būti aukščiau Dievo ir ėmėmės spręsti gyvenimo klausimus. Mano galva tai absurdas. Manau, tereikia palikti tik pirmą būtinąją pagalbą, kad palengviti skausmus ir aptvarstyti žaizdą. Ir tai iš pradžių galėtų būti tik dalinis valstybės apmokėjimas. Tarkim pirmą kartą iškviesti gydytojai tave aptvarsto ir suleidžia pirmą dozę nuskausminamųjų. Vėliau gi kiekvienas žmogus turėtų visada nešiotis su savim bent vieną tvarstį ir vieną ampulę nuskausminamųjų. Atsitikus kažkokiam nelaimingam atvejui, iškviečiama greitoji pagalba ir jei tu turi tas privalomas priemones, jie tave aptarnauja, kitu atveju ramiai nuvažiuoja toliau. Taip turėtų būti. Tokiu būdu gydytojų paklausa būtų minimali, sakykim, milijoniniam miestui užtektų šimto gydytojų arba gal net felčerių ir seselių. Valstybei nukristų didžiulė finansinė našta ir atsakomybė. Atsakomybė pereitų į Dievo rankas, kaip buvo ir iki šiol. Taip buvo visada.
Žmonija nuo likusio gyvūnijos pasaulio išsiskiria būtent tuo, kad bet kokia kaina siekia prailginti savo buvimą Žemėje ir būtent į tą tikslą orientuota visa jos veikla. Pavyzdžiui, visi mokslo pasiekimai yra tik tam, kad palengvintų žmonių darbą, kad darbas jų neišsekintų ir jie kaip galima ilgiau gyventų: vietoj kastuvo sukuriamas ekskavatorius, buityje visokie virtuvės kombainai, indaplovės, skalbimo mašinos, kavamalės ir taip toliau, o kur dar automobiliai, traukiniai, lėktuvai, lyg žmogus neturėtų kojų ir negalėtų pats įveikti įvairius atstumus. Žinoma, tada jo resursai greičiau susinaudoja ir jis anksčiau priverstas iškeliauti į atliekas, bet gi visa gyvūnija pasmerkta trumpam pasirodymui scenoje, kodėl žmogus turi būti išskirtinis?
Medicina yra praktiškai nereikalinga. Tas visas knisimasis į Dievo teritoriją, moksliniai tyrinėjimai, anatomija, fiziologija, na kam visa tai? Pinigų švaistymas. Tą norėjau pasakyti. Nebent labai minimaliai, tipo, vaistininkai, seselės, vienas kitas daktaras traumų specialistas. Viskas. O visos vidinės ligos – tai yra  laipsniškas mirties artėjimas ir priešinimasis tam yra ėjimas prieš likimą.
 
 
 
Svoloč