Nebudėk prie dar gyvo rudens,
Nes kintą nirtuliai -
Tarsi srautas, paplūdęs į naktį.
Įžiūrėt vis sunkiau, kur buvai, ką prasmingo darei,
O ir terpės jokios,
Kad gyvybės kokteilį suplaktum.
Tyška, žyra skeveldromis,šukėm, drūzgais.
Ar tikiesi, kad liksi po pleiskaną neišnešiotas?
Įsiėdė ruduo ir be šansų tave jog paleis
Ne apgraužtą, sulamdytą ar išvoliotą
Sapnuose, meluose. Susitraukus bedantė tiesa
Gailiai žiūri į riešuto kevalo sieną.
Negaliu atsakyt,
Ar dabar mes esą ar nesą?
Tylumos kevaluos,
Kur sudžiūnam, supūnam po vieną.
Nebudėk. Jeigu skauda,
Tai gyvas tikrai. 
Tegul plėšo, te plauna, 
Lai neša, lai drengia.
Klausia tavo ruduo, 
Užverti ar langai?
Ką renkiesi?
Gali ką - spurėti, gyventi?
Te bus Viešpats valia, 
Bet ir pats nemiegok,
Išmatuok, kokio ilgio nakty tavo maldos.
Prisiglaudęs meiliau prie bedantės tiesos,
Praregėsi, kam reikia tavosios pagalbos.
Ir dalinkis, dalinkis
Plačiau kuo, dosniau,
Nes tik taip bus lengviau peržengt lemiamą ribą.
O ruduo?
Jis sutrupins, suplėšys, nuplaus.
Juk po lašą ir jausmas kupėdamas žiba...