Ištrupėjusios smilgų vėjarodės nenusprendė, kurion pusėn lūžti
Ir nutyli it kaltos, jog žaliųjų šilkų nebrangino.
Supa spalis ataušusią paliktą paukštišką gūžtą,
O krūmyno tankmėj uogos putino – kraujas ar vynas?
Švokščia vėtra piktai. Išderėję žolynai linguoja
Lyg norėtų atminti, kaip šaknys į dangų juos kėlė,
Lyg daugiau nėr jėgų – tik nulūžti ir kristi prie kojų,
Lyg laukuos užsiliko tik laumės, tik blaškosi vėlės.
Pareinu iš laukų ir skaičiuoju skeveldras ant rūbo,
Ir mąstau, kaip žvarbu po lietum tom vėjarodėm smilgų.
Debesynai suplyšo it kilsteltos dangiškos lubos.
... aš sapnuoju be miego sudriskusį savąjį šilką...