Nukritusių lapų taku
 
Nudraskė vėjas, nusviedė ant tako,
O jie ir čia – gyvenimu liepsnoja.
Dabar jau niekas – tik sudžiuvę lapai,
Kuriuos galbūt paspirs praeivis koja.
 
Ir gal tik vaikas, visai mažas vaikas,
Sušuks – žiūrėk, koks jis gražus, raudonas!
Ir rodosi – ne lapą rankoj laiko,
Bet šiltą liepsną, kaip brangią dovaną.
 
Gerai gamta susiuvo margą lapų taką
Nueit iš vasaros į baltą žiemos namą -
Per rudenį, kada drabužį seną medžiai meta,
O jis, tarsi ramindamas, tau tyliai šnara.
 
Žengiu lyg kilimu, kur rūmuos tiesia,
Dėkodamas lazdynui, beržui, klevui,
Kad turiu kelią tokį širdžiai šviesų,
Kuriuo svajot ir spalį, einant, gera.