Spalio miglos aptvarsto mus žeidusius būtus riboženklius.
Jie užaugo it karpos, kai orlaidžių angos užako.
Kiek tylos atsirado, kai baigėme guosti ir guostis?
Ir kai šykščios minutės nusineša būtą sveikatą,
Nes budėt nėr jėgų, trauką keičia išcentrinės jėgos,
Įkyriais mauduliais pamažėl visos juslės pralobo.
Turim savo kertes, iš kurių anei kur nebebėgam.
Nudirbtieji darbai susikraustė padargus į lovą,
Tad pabėgo sapnai lyg per spalio purvynus šuoliavę.
Miegas daros brangus - iki geisti imi amžinybės.
Nebegalim atskirt spalio prieblandoj tavo ar mano -
Nei raudot, nei kraujuot - plyšio menko netekusios ribos.