Lauki ir lauki – suprast negali –
kasdieną tampa niūriau,
negimsta mintis gili –
gal ne tas vagas variau?
Esu lyg uždaras tvenkinys,
priaugęs dumblių, žalių maurų,
nieko nereiškia valandų vėrinys –
svajojau – nenuskyniau laurų.
Įkyrios mintys atklysta iš nežinios,
ir tu kovoti su jomis privalai
ar laukti – pačios pagaliau atstos,
nes jų klajonių niekada nežinai.
Einu skaudančia širdim tolyn –
tolima praeitis pasitinka ir lydi,
galiu gerėtis aplinka atvirom akim –
laimė, niekas nieko man nepavydi.

2000-2022 m.