Po mano oda randų labirintai,
Po mano oda spindi skausmo šarvai.
Ar galiu suturėti savo mintis ir viltis?
Ar gali sustabdyti pabėgusį laiką?
 
Drasko širdį šešėliai lyg hienos,
Ir delnų nebeplauna jau ašaros,
Lyg kokioj dykumoj klaidžioja sausros,
Vėjai smėlį tik neša į likimo vingius.
 
Po mano oda leidžiasi saulė,
Po mano oda mėnesienos takai,
O paukščiai kalba svetima kalba –
Šypsausi mirčiai atgręžusi liūdnas akis:
 
Tiek širdgėlos, kaltės jose yra,
O man namai tik sutemų pasaulis –
Aš nieko nejaučiu, jau nieko nejaučiu,
Apart tamsos ir netekčių...
 
Nes po mano oda randų labirintai,
Po mano oda mėnesienos takai...