Į lapijos liepsnas bus ruduo suaukojęs gamtoj užsilikusią aistrą,
Nes kokia gi prasmė ją užglausti pilkam prietemy?
Net su metų kupra taip ir traukia miškuos pasivaikščiot,
Ir visai nesvarbu, ar kraitelę, ar lazdą imi.
Ką parneši namo? Vaiskią puokštę nukritusių lapų
Ir pilnatvę jausmų - lyg prinokai raudoniu droviu.
Mes abu - praeitis. Keista - giedra, bet skruostai sušlapo,
Nes supratom staiga, kiek drauge užauginom rievių.
Net sunku patikėt, jog šiaurys šitą grožį nupurtys,
Kad arti valanda ir juoduos medžių griaučiai nuogi.
Tiek liepsnos, tiek aistros, bet kodėl kūnas vėstantis šiurpsta?
Nei tavęs, nei manęs nesimato pilkam prietemy...