Žmogus kaip medis, o medis kaip žmogus
Vis aukštyn prie saulės stiebias.
Kiekvienas, kol jaunas, gražus ir stiprus,
Paliesti debesis siekia.
 
Kiekvienas pavasario, savo žydėjimo laukia,
Laukia lakštutės giesmės vakarais.
Nesupranta kodėl, tiktai girdi kaip šaukia,
Kaip širdį užlieja laumės kerais.
 
Žmogui tai kas, jis paklūsta ir bėga
Net nežinomais ir vingiuotais keliais.
Jam duoda jaunystė drąsą ir jėgą
Papuošti gyvenimą žygiais, darbais.
 
Medis laukia žmogaus, nuolat dairos į kelią,
Gal pareis ir ilgai žvelgs aukštyn.
Akimis glostys žalią viršūnės šakelę,
Abiem rankom tvirtai apkabins.
 
Tiktai būna, vėjas sakė, kad būna,
Kai ateina žmogus su kirviu.
Skiedros lekia tada ir medis griūna
Nuo kirčių bejausmių, skaudžių.
.................................................
Žmogus kaip medis, o medis kaip žmogus,
Nuo metų naštos jie palūžta abu.
Žmogui rankos sugrumba ir palinksta galva
Medis džiūna ir krinta jo viršūnė aukšta.