Demono vaikas II-36

Ravena gulėjo lovoje, kaip ir prieš tai, pasikišusi po galva rankas, ir beveik nemirksėdama spoksojo į lubas. Praėjo jau kelios valandos, bet išeiti iš kambario nesiruošė, bandydama apgalvoti tai, ką jai sakė tėvas. Vienu atveju ji stengėsi įpiršti sau mintį, kad Tasdaras meluoja, norėdamas ją įskaudinti, bet kažkas giliai sąmonėje kuždėjo, jog jis galbūt teisus. Jau ir anksčiau Neptūnas minėjo kažkokią Pranašystę ir kad jos likimas išpranašautas. Kiek prisiminė, jis užsiminė, kad Arela jai tai papasakos pati, taigi, kodėl iki šiol nieko nepasakė? O gal bandė nuslėpti kažką baisaus?

Vis dėlto, reikėjo eiti, kol mama jos nepasigedo. Mergaitė pakilo iš patalo ir be garso uždariusi duris nužingsniavo į virtuvę. Arela jau ruošė joms pusryčius.

– Jau nemiegi? – kilstelėjo antakius ji.

– Nuo pat ankstyvo ryto, – kaltai šyptelėjo Ravena. – Buvau persikėlusi į Senuosius Atakanos požemius.

– Ir ką ten veikei?

– Galbūt tau pasirodys keista, bet norėjau atsisveikinti su ta vieta, juk teko joje praleisti nemažai laiko.

– Na, kaip tau geriau, – gūžtelėjo pečiais moteris, dėdama ant stalo dubenį su valgiu. – Nežinau, ką tu mėgsti, bet tikiuosi, kad patiks.

– Ačiū, mama, – padėkojo Ravena ir nelaukdama kibo į maistą.

Arela įsitaisė šalia jos, bet valgyti neskubėjo. Mergaitė sunerimo, jos veide matydama liūdesį, taip troško paklausti apie Pranašystę, bet nedrįso ir net nežinojo, nuo ko viską pradėti.

– Aš tau dar ne viską pasakiau, – staiga prakalbo ji. – Kai buvau tuose tuneliuose... ten pasirodė Tasdaras.

– Tasdaras? – pasibaisėjusi Arela vos neišmetė iš rankos šaukšto. – Ko jam iš tavęs reikėjo?

– Jis... jis tik norėjo mane įskaudinti, – sumikčiojo Ravena. – Nors nežinau, ar tai, ką jis man sakė, iš tiesų buvo melas...

– Ką nori tuo pasakyti?

Mergaitė sunkiai atsiduso. Dabar buvo puiki proga apie viską pasikalbėti.

– Mama? – neiškentusi pažvelgė jai tiesiai į akis. – Ar tu nuo manęs kažką slepi?

Arela minutėlę sėdėjo tylėdama, spoksodama į lygų stalo paviršių. Tai tik dar labiau neramino dukterį, dabar ji ne nujautė, o žinojo, kad vis dėlto Tasdaras buvo teisus.

– Taip, yra dar daugybė dalykų, kurių tau nesakau, – galiausiai prisipažino ji. – Žinau, kad negaliu nuo tavęs visko slėpti, bet dar sunkiau yra tai pasakyti, juolab kad privalai žinoti tiesą.

– Kokią tiesą? – sujudo Ravena. – Neptūnas kartą minėjo, kad tu žinai mano ateitį, ar tai, ką slepi, yra susiję su tuo?

– Taip, su tuo, – pagaliau pakėlusi akis ji pažvelgė į dukterį. – Dėl Pranašystės privalau tau viską pasakyti, nors tai tave ir įskaudins. Be to, anksčiau ar vėliau tai sužinotum iš Tasdaro, o tada nekęstum manęs už tai, kad slėpiau tiesą.

– Nesakyk taip, mama, kaip galėčiau ant tavęs pykti?

Arela vos matomai šyptelėjo, bet netrukus jos veidą vėl aptemdė nerimo šešėlis.

– Neptūnas tikriausiai papasakojo apie tai, kaip susipažinau su Tasdaru ir kad mūsų ateitis buvo išpranašauta, taip? – mergaitė linktelėjo, tad ji tęsė toliau. – Jau iš patirties žinau, kad savo likimo kontroliuoti neįmanoma, net jei būčiau nenorėjusi nebūčiau įstengusi jo pakeisti ir Tasdaras vienokiu ar kitokiu būdu vis tiek būtų mane susiradęs. Taigi, tavo ateities pakeisti taip pat neįmanoma...

Ravenos akys neįprastai sublykčiojo.

– Jei reikės, aš išpildysiu Pranašystę, gali dėl to nesibaiminti.

– Ne tai svarbiausia, Ravena, tu nė nežinai, ką skelbia Pranašystė, – Arela prisislinko arčiau ir suėmė dukteriai už rankos. – Esi girdėjusi apie Pirmapradžius dievus, sukūrusius visą visatą?

– Taip, Neptūnas man kažkada užsiminė. Bet prie ko čia jie? – nesuprato ji.

– Vienas iš tų dievų, Aiškiaregystės deivė Isda, kadaise išpranašavo tolimą mūsų visatos ateitį. Ji regėjo, kaip Kruvinojo Mėnulio naktį gims vaikas, nulėmęs mūsų visų likimą.

– Ir ką tai bendro turi su manimi?

– Tu gimei tą naktį, Ravena. Tu esi ta, kurią regėjo Isda.

– Aš gimiau Kruvinojo Mėnulio naktį? – negalėjo patikėti Ravena. – Kodėl Neptūnas man to nepasakė?

– Nes jis žino ne viską, nenorėjau jo per daug jaudinti, jis ir taip turėjo savų problemų. Be to, tai mano pareiga pasakyti tau apie Pranašystę.

– Suprantu, bet kokia ta Pranašystė? Ką man teks daryti?

Moteris minutėlę tylėjo, tarsi bandydama kažką prisiminti. Laukdama atsakymo, mergaitė įdėmiai žiūrėjo į ją, matė, kaip virpėjo jos apatinė lūpa, kai ji stengėsi sulaikyti ašaras.

– Iš blogio ugnies brangakmenis gims, kristalas bus jo portalas. Kai tik Pranašystė atgims, portalas bus atidarytas, – tarsi iš knygos perskaitė Arela. – Isda vizijoje girdėjo būtent šiuos žodžius.

– Nieko nesuprantu, – nežymiai papurtė galvą Ravena. – Aš irgi ne kartą girdėjau šiuos žodžius, bet ką tiksliai jie reiškia? Tu žinai?

– Taip, – linktelėjo ji. – Tai reiškia, kad tada, kai tau sukaks šešiolika metų... tą dieną ateis pasaulio pabaiga ir tu pasitrauksi iš gyvenimo...

– Bet kaip? Kodėl?

– Tu esi demono vaikas, Ravena, Tasdaras sukūrė tave tam, kad padėtum jam sunaikinti pasaulį, bet kad tai padarytum, tau teks atiduoti jam savo galias ir žūti. Tu esi ne tik žmogus, tu portalas, kuris atvers kelią į pabaigą, blogio ir tamsos atėjimą į žemę.

– Bet kodėl aš? – Ravena vos vos tvardė ašaras. – Kodėl būtent aš?

– Nes iš prigimties tu esi Naikintoja, sukurta griauti ir niokoti, todėl Tasdarui ir reikia tavo galių, nes vienas sunaikinti pasaulio tikrai neįstengs. Tu būsi priversta jam padėti, tu būsi kalta dėl to, kad pasaulis bus sunaikintas...

– Bet ar tikrai negalima nieko pakeisti? – neprarado vilties mergaitė, jos skruostais riedėjo stambios ašaros. – O jeigu Isda buvo neteisi?

– Tikrai norėčiau, kad tai būtų tiesa, bet Pranašystė buvo patvirtinta Vyriausiosios pranašės Lorenos. Kad ir kiek kartų ji bandė pamatyti ateitį po tavo šešiolikto gimtadienio, jos nebėra... man labai gaila...

– Bet kaipgi Azaros žiedas? Ar negali padėti mums apsiginti?

– Azaros žiedas mūsų vienintelė viltis, bet jo magiška energija baigia išblėsti. Tasdaras laimės ne tik mūšį, bet ir karą, trunkantį jau daugelį metų, – moteris švelniai perbraukė jai per kaktą ir kelis kartus giliai įkvėpė oro. – Tavo Agjos žymė parodys tą dieną, kai Tasdaras ateis tavęs pasiimti. Nėra nieko, ką tu gali padaryti.

– Nejaugi gali būti taip blogai? – graudžiai paklausė savęs Ravena.

– Labai gaila, bet neišmanau, kaip tau padėti. Stengiausi iš paskutiniųjų, kad Tasdaras nesužinotų apie tavo gimimą, Azara netgi apgaubė Azryatą apsauginiu skydu, bet viskas buvo veltui, jis žino, kad tu egzistuoji, todėl niekada nepaliks tavęs ramybėje.

Ravena purtydama galvą pakilo nuo kėdės ir atatupsta žengė prie durų.

– Ravena, palauk! – šūktelėjo Arela, kai ji staiga puolė laukan ir gniauždama savyje nenusakomą skausmą nubėgo koridoriumi. – Aš tau dar ne viską pasakiau...

Bet mergaitė nebandė ir nenorėjo klausyti, jai buvo visiškai vis vien, ką jai ketino pasakyti mama, vis tiek tie žodžiai nepakeis fakto, kad jai liko tik šeši metai gyvenimo...

Pasiekusi laukujes duris, Ravena greitai puolė laukan ir daugiau neapsigręždama nuskuodė tolyn keliu. Kodėl viskas turėjo susiklostyti būtent taip? Kai jau manė, kad pagaliau viskas bus gerai ir galės gyventi normalų gyvenimą, likimas sudavė jai tik dar skaudesnį smūgį. Nejau iš tiesų Žemė jau pasmerkta? Nejau iš tiesų, kad planeta išnyks, bus kalta tik ji?

Mergaitė bėgo kiek galėdama greičiau, nors pati nežinojo kur, tiesiog bėgo ir tiek. Daugybė pastatų pralėkė jai pro akis, paskui atsivėrė plati, jau nužydėjusi pieva, bet atrodė, kad ji aplinkui nieko nematė. Karčios ašaros tiesiog dusino, tačiau dar labiau skaudėjo širdį. Kaipgi ji gali susitaikyti su tuo, kad nuo jos priklauso visos visatos likimas? Kad ji bus kalta dėl visko, kas atsitiks po to, kai ji mirs?

Ravena bėgo tol, kol jau visai neturėjo jėgų ir keliai patys sulinko. Tik tada pakėlė galvą ir apsidairė. Klūpojo viduryje gelstančios pievos, priaugusios storų neįveikiamų stagarų. Net pati nesuprato, kaip sugebėjo pro juos prabėgti nė kiek nesusižeisdama.

– Aš esu demono vaikas, – prisimindama Arelos žodžius lėtai ištarė ji ir užsidengė rankomis veidą. – Aš ne žmogus, o pabaisa.

Kurį laiką mergaitė taip ir klūpojo nejudėdama, daugiau neišliedama nė ašaros, tačiau galvoje siautėjo nenumaldomas uraganas. Visa tai, ką papasakojo mama, atrodė taip neįtikėtinai skaudu ir vos buvo galima tuo patikėti, bet kad ir kaip ji norėjo, kad tai būtų tik sapnas, žinojo, kad tik bandė apgauti save. Ji buvo tokia pat tikra, kaip ir šis pasaulis, kuriame gyveno. Pasaulis, kurio ateitis jau buvo išpranašauta prieš daugybę metų...

Staiga Ravena pajuto, kaip kažkas švelniai palietė jai petį.

– Neptūnai?! – iš nuostabos aiktelėjo ji, bet skubiai apsigręžusi nieko nepamatė. Keista, galėjo prisiekti, kad juto draugą šalia, nors puikiai žinojo, kad jis miręs.

Negalėdama suprasti užplūdusių jausmų sunkiai atsiduso ir pakėlė akis į dangų. Tuo metu išvydo kažką ryškaus šmėstelint ore ir primerkė akis, kad geriau pamatytų. Maži mėlyni sparneliai vikriai plazdėdami suko ratus aplink mergaitę. Dar vienas sunkus atodūsis išsiveržė jai jos burnos. Tai buvo tik drugelis, kaipgi galėjo pagalvoti apie Neptūną? O gal vis dėlto...

Kojos palengva atsitiesė, kai Ravena sugniaužė kumščius ir tarsi įgavusi naujų jėgų pakilo. Švelniam vėjeliui plūstelėjus į veidą užsimerkė ir vos matomai nusišypsojo.

– Ne, – beveik negirdimai, bet ryžtingai ištarė. – Aš negaliu taip paprastai pasiduoti. Aš privalau kovoti.

 

Antros dalies pabaiga

Pradėta: 2020-12-16
Baigta: 2021-04-20
Lunarija