Keturioliktas skyrius. Pranašystė

Buvo dar labai ankstus rytas. Ravena iš lėto budo iš gramzdinusio gilaus miego, bet staiga aiktelėjusi pašoko iš lovos. Nežinojo, kelinta šiandien diena, juk galėjo pramiegoti kelias paras, bet pamačiusi, kad ne, atsikvėpė iš palengvėjimo ir vėl krito į patalus. Kalendorius rodė, jog vasara eina į pabaigą. Mergaitė niekada net nepagalvojo, kad prieš išvaduodama mamą turės tiek daug nuveikti. Net nepajuto, kaip tos dienos pralėkė lyg vėjo šuoras, o jau greitai vėl teks grįžti į mokyklą, tik šį kartą ne Žemėje, o Azryate.

Apie tai mąstydama Ravena gulėjo pasikišusi po galva rankas ir spoksodama į lubas. Miegas nebetraukė, į galvą lindo įvairios mintys ir praeitų įvykių prisiminimai. Dabar visa tai atrodė tarsi slogus sapnas, sunkiai galėjo suvokti, kad viskas vyko iš tikrųjų. Balsas... Krištolo rūmai... Neptūnas... Ir kas galėtų tuo patikėti?

Ilgesingai atsidususi, mergaitė apsivertė ant pilvo. Ramybės nedavė Šešėlių knyga, kurią privalėjo palikti tam, kad išsigelbėtų. Baiminosi, kad galbūt prarado kažką labai svarbaus, bet grįžti atgal į Nebūties pasaulį negalėjo, vos joms su Arela išėjus, vartai užsidarė, o brangakmeniai grįžo ten, kur jiems ir vieta – į tunelius, norėdama ten grįžti ir vėl turėtų juos surinkti, tik dabar tai padaryti būtų žymiai lengviau, nes jau mokėjo teleportuotis. Tačiau patirti to paties siaubo daugiau nenorėjo, vis tiek ištraukti iš bedugnės kuprinę būtų visiškai neįmanoma.

Pagaliau pakilusi iš patalo Ravena skubiai apsivilko Rebekos dovanotus drabužius, bet eiti į virtuvę neskubėjo. Iš pradžių ji norėjo dar paskutinį kartą apsilankyti Senuosiuose Atakanos požemiuose ir apžiūrėti kiekvieną kampelį, kad paskui galėtų viską ramiai palikti praeityje. Be to, toje vietoje tiek daug visko patyrė kartu su Neptūnu, tik ten galėjo deramai susitaikyti su mintimi, kad daugiau jo nebepamatys...

Stipriai užmerkusi akis, mergaitė sukaupė savo magišką energiją ir netrukus atsidūrė prie įėjimo į Senuosius Atakanos požemius. Aiškiai prisiminė tą dieną, kai čia pasirodė, kaip Neptūnas pašvietė žibintu tamsų kelią. Tada ji būkštavo, nerimavo, kad jiems nepavyks įveikti laukiančių sunkumų. Dabar tai netgi atrodė juokinga. Buvo tokia silpna ir naivi, tačiau dabar nesijautė panaši į save. Buvo drąsesnė, stipresnė, mokėjo naudotis savo galiomis, nors žinojo, kad dar tikrai ne visomis, ir už tai galėjo dėkoti Rebekai, kuri aukojosi dėl jos ir netgi pakliuvo į Tasdaro nelaisvę.

Nesukeldama nė garso, Ravena iš lėto žengė tamsiu tuneliu, pirštais braukdama per grublėtas akmenines sienas. Akimirką atrodė, jog girdi Neptūno balsą, bet tai tebuvo tik išplaukęs iš atminties prisiminimas... Vis stipriau suspausdavo širdį apie jį pagalvojus, taip norėjo ir vėl išgirsti jo balsą, juoką, pamatyti tą padrąsinančią šypseną, kurios dėka nepasidavė. Nė nepajuto, kaip gerklę užspaudė ašaros. Trokšte troško viską pakeisti, grįžti į tą dieną, kai jis išvyko į Tamsos tvirtovę, leistis į kelią kartu ir jį apsaugoti, nors žinojo, kad tuo metu buvo dar gerokai per silpna.

Stengdamasi nekaltinti savęs dėl visko, kas įvyko, mergaitė pasiekė duobę, kurioje buvo tunelis, vedantis į Magiškąjį kambarį, ir nušokusi į apačią nubėgo jo link. Vos tik pravėrė priešais save duris, suprato, kad jame šis tas pasikeitė. Ant grindų nebebuvo matyti pentagramos, kurioje sėdėdama atvėrė portalą į Nebūties pasaulį. Ką tai reiškė? Ar tai, kad daugiau niekas nebegalės ten patekti? Ar vartams tiesiog reikėjo laiko vėl atsikurti?

Ravena nežinojo, bet per ilgai ten neužsibuvo ir pakilusi į viršų nusigavo prie išsišakojimų į tris tunelius. Į visus juos eiti nebuvo verta, užtruktų tikrai per ilgai, tad nusprendė apsilankyti antrame, tame, kuris patiko labiausiai. Ten ji tikėjosi bent šiek tiek atsipalaiduoti ir galbūt net paplaukioti upėje. Plaukiodama visuomet aprimdavo ir sudėliodavo visas mintis, beveik kaip per meditaciją, kuria užsiimdavo kiekvieną dieną po to, kai ją išmokė Rebeka.

Ranka švelniai brūkštelėjo per vardo inicialą, kurį Ravena paliko, kai baiminosi, kad jie su Neptūnu gali kaip nors pasiklysti tuneliuose. Tas inicialas dabar čia buvo tarsi ženklas, primenantis, kad ji kažkada čia lankėsi. Tik ar kas nors čia dar kels koją ji nenuspėjo, galbūt buvo paskutinė šių požemių lankytoja. Be to, nujautė, kad kuo žmonės mažiau apie jį žinos, tuo bus geriau.

Mergaitė kelis kartus giliai įkvėpė oro ir patraukė tolyn tuneliu, bet staiga priešais ją pasklido stipri karščio banga, o paskui ją ir liepsnos. Neišlaikiusi pusiausvyros ji skaudžiai dribo ant žemės.

– Ne taip greitai, – pasigirdo pašaipus Tasdaro balsas. – Manai, taip paprastai tave paleisiu?

Nors apsvaigo galva, Ravena iš lėto pakilo ir pažvelgusi ten, iš kur atsklido liepsnos, išvydo grėsmingą tėvo siluetą. Visa tai jai priminė pirmą kartą, kai buvo su juo susitikusi, bet dabar jautėsi žymiai drąsesnė, nors durklų su savimi neturėjo. Rankos nė trupučio nesudrebėjo.

– Kodėl visą laiką mus persekioji? – piktai paklausė ji, vikriais rankų mostais sukeldama energijos bangą ir stengdamasi išsklaidyti aplink pasklidusią ugnį.

– Atėjau patikrinti, kaip įvykdei savo užduotį, – šyptelėjo demonas. – Nebuvo lengva, ar ne?

– Kodėl tau taip rūpi?

– Nesitikėk, kad gausi viską, ko trokšti, dabar tau pavyko tik dėl to, kad aš leidau.

– O kodėl tau tai daryti? – negalėjo suprasti ji, akimis sekdama kiekvieną jo žingsnį, kai jis erzinančiai lėtai artėjo prie jos, tačiau iš vietos judintis neketino, jeigu prireiks, buvo pasiruošusi netgi kautis. – Tau niekada nerūpėjo nei mano, nei Rebekos ar mamos laimė, viskas, ką darei, tai tik skaudinai mus. Kodėl turėčiau tikėti, kad nenorėjai man sutrukdyti? O kaipgi brangakmeniai, kuriuos buvai iš manęs atėmęs?

– Tai buvo dar gerokai prieš tau patenkant į Nebūties pasaulį, – Tasdaro veide atsirado menka šypsenėlė ir jis pažvelgė dukteriai tiesiai į akis. – Neptūnas pardavė man savo sielą, o už tai susigrąžino brangakmenius, todėl ir leidau tau padaryti tai, ką norėjai.

– Tai melas, – papurtė galvą Ravena, o jos rankose sušvito juoda psi energija. – Neptūnas niekada taip niekšingai nepasielgtų! Jis niekada neatiduotų savo sielos tokiam, kaip tu!

– Tikrai taip manai? – staiga jis atsidūrė prie mergaitės ir sugriebęs už rankos pritraukė ją arčiau savęs. – Tikrai manai, kad būtum išsisukusi, jeigu nebūčiau to leidęs?

– Paleisk mane! – iš visos gerklės suriko ji ir muistydamasi bandė ištrūkti. – Nekenčiu tavęs! Tu man ne tėvas! Argi normalūs tėvai taip elgiasi su savo vaikais?

– Nemanyk, kad man labai tavęs reikėjo! – įtūžo jis.

– Tuomet kodėl leidai man gimti?

– Argi nenori gyventi?

– Kodėl neatsakai į mano klausimą?

Netekęs kantrybės, Tasdaras paleido jos ranką. Traukdamasi atgal, Ravena užkliuvo už akmenų, o susipainiojus kojoms visu svoriu krito ant žemės.

– Tikrai nori žinoti? – išgirdo ji klausimą, bet palengva atsistojusi piktai atkirto:

– Kodėl taip su manimi elgiesi? Ar tau negana to, ką padarei mano mamai?

Tasdaro akyse plykstelėjo pašaipa.

– Arela iš tiesų nėra tokia, kokia dedasi. Pamatysi, ji tave paliks, kai to labiausiai nesitikėsi.

– Nes tu būsi dėl to kaltas? – primerkė akis mergaitė. – Nustok mus persekioti, ko tau dar reikia?

– Prisijunk prie manęs ir suprasi, juk paveldėjai visas mano galias.

– Aš niekada neisiu išvien su tavimi, – pareiškė ji. – Aš tavęs nebijau.

Tasdaras pašaipiai nusijuokė, jo akys sužibėjo kaip žarijos, bet tuoj pat užgeso.

– Dabar neturėtum bijoti, o vėliau paklusi.

– Kodėl taip manai? Aš niekada to nedarysiu.

– O tu dar nežinai Pranašystės? – nustebo jis. – Pasirodo, Arela net nesupranta, kaip tai svarbu, jei bando nuo tavęs nuslėpti tiesą.

– Apie ką tu kalbi? – sutriko Ravena.

– Kodėl turėčiau atsakyti į kiekvieną tavo klausimą? – išsišiepė Tasdaras. – Bus įdomu pažiūrėti, kaip tai padarys pati Arela.

– Negali būti... ji nuo manęs nieko neslepia... – purtė galvą mergaitė. – Tu man meluoji.

– Dar pažiūrėsim, – sušnypštė jis ir mostelėjęs savo raudonu apsiaustu tiesiog išnyko.

Neįstengdama pajudėti iš vietos, Ravena dar kurį laiką žiūrėjo ten, kur jis paskutinį kartą stovėjo, tikėdamasi, kad jis dar grįš, bet iš lėto jos raumenys atsipalaidavo, o kumščiai atsileido. Supratusi, kad pavojaus nėra, ji teleportavosi atgal į savo kambarį ir krito į lovą. Ramybės nedavė tai, ką pasakė Tasdaras. Nejaugi Arela iš tiesų nuo jos kažką slepia?