(Mintys žvelgiant į augantį beržą ant seno namo stogo)
 
Berželi, nudžiūsi, neužaugsi,
Blogą vietą tau vėjas parinko.
Nors žvalgaisi iš didelio aukšto
Ir tiek daug visko regi aplinkui.
 
Senas stogas dažnai būna sausas,
O lietaus kartais debesys šykšti.
Augtum pievoj ar upės pakriaušėj,
Būtų gera svyruoklį matyti.
 
Netikėki Paveldu, ne tave jis gi saugo,
Bet tik mūrą sukiužusį, seną.
Sienų tinkas suiro, durys krūmais apaugo,
Kur tik žvirbliai ir pelės gyvena.
 
Bėga laikas, ir keičiasi žmonės,
Užmarštin daug istorijos grimzta.
Tokios saldžios pasaulio vilionės,
Tad, kas sava, žiūrėk, pasimiršta.
 
Negailės nieks nudžiūvusio beržo,
Kaip ir plytų senolių degtų.
Daug blogiau, kai gyvenimus talžo
Nuožmūs vėjai iš karo laukų.