Per vėlai ruošias glostyt lietus
Nuo sausros nusilenkusias čežančias galvas –
Pieva žiūri žemyn, kur pabirusios gyvasties sėklos.
Kažin kur koriuose būtas laikas cukrėdamas salsta
Iš bandrenių, facelijų, viržių,
Iš grikių ar liepų.
Kas dabar išrūšiuos
Tą nektarą, kur sunešė bitės?
Tvinsta prieblandos. Laumės miglas jau išpylė.
Ar jauti – kaip ir aš –
Jog nėra kaip būties sustabdyti?
Brist į rudenį teks mums abiems lyg į duburį gilų.
Prisišlieju. Glūdžiu,
Nors abudu praradome sulą –
Iš dviejų drungesių vieną šilumą galim išimti.
Tarsi Rojaus vartus
Man tu savąjį glėbį pasiūlai,
O virš mūsų galvų lyg pilki debesynai,
Lyg ramios seniokiškos mintys.