Keliauti į Nebūties pasaulį Ravena neskubėjo, nes pirmiausia norėjo pasitreniruoti, pagerinti durklų įgūdžius ir geriau įvaldyti galias. Ji žinojo, kad turės leistis į kelią visiškai viena, nei Neptūnas, nei Rebeka negalėjo jai padėti. Kelias dienas mergaitė apgalvojo visas galimybes, kas jos lauks po to, kai atvers vartus, kūrė galimas strategijas, bet dar niekada nebuvo mačiusi kitų pasaulių, tad nusprendė pasimokyti visko po truputį.

Tačiau to, ką mokė sesuo, Ravenai neužteko, ji nujautė, kad išvaduoti mamą bus be galo sunku, todėl kiekvieną dieną lakstė į biblioteką ir ieškojo knygų, kaip galėtų greičiau, bet geriau išmokti įvairių kovos technikų. Beversdama puslapį po puslapio, vieną dieną mergaitė atrado šį tą, kas jai suteikė dar daugiau vilčių. Knygoje buvo pasakojama apie žmones, kurie gali valdyti mėlyną ugnį, o mėlyna ugnis buvo žymiai karštesnė už raudoną. Tai reikštų, kad išmokusi ją sukaupti, Ravena galbūt sugebėtų bent jau apsiginti nuo tėvo. Nerimą kėlė tik tai, kad mėlyną ugnį galėjo valdyti vos keletas žmonių.

Vis dėlto, Ravena nusprendė pabandyti. Kad tai padarytų, jai teko pajusti savo Saulės rezginio šerdį, kur slypi pati karščiausia vidinė ugnis, bet kad ir kaip stengėsi, rankose sušvisdavo ta pati raudona liepsna. Nusprendusi per daug savęs neversti, ji iš pradžių pabandė keletą naujų judesių, o po kelių dienų jau mokėjo juos mintinai, reikėjo tik tobuliau juos įvaldyti.

Diena atrodė karšta, kaip tik tinkama treniruotėms. Mergaitė skubiai apsivilko Felicijos dovanotus baltus marškinėlius, užsitempė juodus šortukus ir basa išbėgo laukan. Švelnus vėjelis taršė jos drabužius ir kedeno plaukus, pusilgės sruogos krito ant akių ir kaktos. Iš pradžių ji stovėjo nejudėdama, paskui žengė kelis žingsnius atgal, kad galėtų išsikviesti didesnę ugnį, nerizikuodama sudeginti namo. Pradėjo kiek nedrąsiai, su labai mažai ugnies, ūmiai smūgiuodama orą, bet ugnis palaipsniui augo, tapo grėsmingesnė, tarsi ji kautųsi su nematomu priešininku.

Paskui Ravena plačiai pastatė kojas ir tvirtai įrėmė jas į žemę, abiem rankomis darydama sukamuosius judesius. Tai padidino jos liepsnas, jos raitėsi aplinkui kaip sūkurys, bet mergaitė puikiai galėjo kontroliuoti jų dydį ir nė kiek nesibaimino, kad dabar ugnis supo visą jos kūną. Darydama šį pratimą ir žvelgdama į sūkuriuojančią ugnį, kažkodėl ji jautėsi visiškai rami, nors niekada nesitikėjo, kad ugnis gali sukelti tokį efektą. Treniruotė atrodė tarsi užburiantis šokis, judesiai buvo judrūs ir grakštūs, bet tuo pačiu pasižymintys nepaaiškinama galia, kurios ji įgavo per pastaruosius mėnesius.

Vėliau Ravena atsispyrė nuo žemės, besisukdama ore tarsi kalaviju mostelėjo kojomis ir rankomis, kad sukurtų ugnies žiedus ir arkas, kapojančius nematomą taikinį, jos susivėlę plaukai judėjo su kiekvienu mostu ir spyriu, mėlynos akys buvo įžvalgios, susitelkusios tik į treniruotę, tarsi ji aplinkui daugiau nieko nematytų. Tai tęsėsi kurį laiką, bet galiausiai Ravena liovėsi ir gaudydama orą nusibraukė nuo kaktos prakaitą. Buvo siaubingai pavargusi, tad skubiai grįžo namo, palindo po dušu ir griuvo į lovą.

Kitą dieną atsikėlė vėlokai, bet per daug nesijaudindama išsitraukė iš spintos savo nudėvėtą kuprinę, sudėjo į ją visus brangakmenius ir Šešėlių knygą. Buvo metas eiti. Lėtai žingsniuodama koridoriumi, Ravena stengėsi įsiminti kiekvieną kampelį. Tikėjosi kada nors čia dar grįžti, bet nuojauta kuždėjo, kad viskas gali susiklostyti kur kas blogiau. O jeigu ji taip pat žus, kaip Neptūnas? Kaip Felicija? O jeigu nepavyks išvaduoti Arelos arba pati paklius į nelaisvę?

Bet kad ir kaip buvo dėl to neramu, mergaitė žinojo, kad savo lemties neišvengs, ir išėjusi į kiemą lėtai ištiesė į šonus rankas. Darė kaip mokė Neptūnas – galvojo apie tą vietą, į kurią nori patekti, o jau po minutės pajuto pagavusį verpetą ir atsidūrė šaltame Senųjų Atakanos požemių tunelyje. Praėjo jau daugiau nei mėnuo, kai čia lankėsi, ši vieta dabar jai kėlė tik nostalgiją ir dar labiau aštrino norą išvaduoti mamą. Juo labiau, kai dabar jautėsi žymiai stipresnė, nors nebuvo tikra, ar tai jos galios, ar Azaros žiedo, kurį nešiojo po tos dienos, kai Melburnas pagrobė Rebeką.

Prisiminus ją, Ravenai suskaudo širdį, bet šiuo metu nieko negalėjo padaryti, išvaduoti Arelą buvo svarbesnė užduotis. Bėgdama tuneliu, Magiškojo kambario link, mergaitė pažadėjo sau, kad išgelbės seserį vėliau, kai bus pajėgi įveikti aplink Tamsos tvirtovę šmirinėjančius sargybinius ir perpras visą jos saugojimo sistemą.

Ir štai, pagaliau Ravena pamatė duobę, kuri reiškė, kad Magiškasis kambarys jau visai netoli. Visiškai nebijodama ir nepaisydama, kad duobė gili, ji vikriai šoko per kraštą ir stengėsi kristi pėdomis ant žemės. Kai jau buvo visai prie pat, iš po kojų sukilusi energijos banga sulėtino kritimą ir ji saugiai nusileido žemyn, tik vos neišvertė iš pusiausvyros sujudusi ant nugaros kuprinė.

Negaišdama mergaitė nubėgo į tamsą ir suradusi duris žengė į vidų, atsisėdo pentagramos viduryje, skubiai išsiėmė brangakmenius ir atvertė Šešėlių knygą.

– Topazas, – tyliai ištarė, dėdama jį šiaurinėje pusėje, paskui pasisuko kito pentagramos kampo link, prieš laikrodžio rodyklę, – smaragdas, safyras, ametistas, oniksas.

Širdis stipriai sutvinksėjo krūtinėje, visas kūnas drebėjo, bet stengdamasi suimti save į rankas mergaitė nustūmė knygą prie kuprinės ir aiškiai ištarė:

– Via temporis, iam clamo ad te via spatti!

Kelias sekundes ji sėdėjo visiškoje tyloje, bet staiga žybtelėjo žymė jai ant kaktos, ir lyg į ją sureagavę brangakmeniai taip pat vienas po kito ėmė skleisti ryškią sidabrinę šviesą. Tuo metu iš jų pakilo spalvoti spinduliai ir virš galvos susiliejo į vieną. Ravena žinojo, kad tai portalas, užsimerkė ir pasidavė apgaubiančiai šviesai. Juto širdį užplūstančią šilumą ir tikėjo, kad viskas bus gerai. Turėtų.

Po kelių akimirkų šviesa palaipsniui išsisklaidė. Mergaitė judėti dar neskubėjo, laukdama, kol išnyks šilumos pojūtis, o kai galiausiai pramerkė akis, priešais save išvydo dar niekad nematytą vietą. Čia buvo jau ne Magiškasis kambarys, o karo nusiaubta dykvietė. Kažkur toli horizonte dar buvo matyti deganti ugnis, pasiglemžianti viską, kas pasitaikė kelyje, žolę, medžius ir krūmus, po savęs palikdama tik juodus dūmus, kylančius į niūrų aptemusį dangų. Tik tada Ravena žvilgtelėjo sau po kojomis ir net aiktelėjo iš siaubo. Stovėjo ant nudegusios žemės ir galėjo prisiekti, kad vis dar jautė nuo jos sklindantį karštį.

Tačiau emocijas reikėjo užgniaužti ir susitelkti į užduotį. Vietovė atrodė tokia didžiulė, jog mergaitė nežinojo, kur eiti, kad surastų savo mamą. Netoliese ji matė tiltą, permestą per gilią prarają, tad nelaukdama nubėgo ton pusėn, bet tuo metu išvydo nedidelę baltą figūrėlę, lėtai slenkančią prarajos link. Dar akimirka, ir ji kaip šmėkla pranyko tolumoje, tik baltas apsiaustas subangavo vėjyje.

– Mama! – pašaukė Ravena ir strimgalviais puolė prie tilto. Jis pavojingai siūbavo, tačiau jai nerūpėjo, bėgo apie nieką negalvodama, vis šaukdama mamą ir tikėdamasi, kad toji išgirs jos balsą.

Bet staiga po kojomis lūžo lenta. Mergaitė susvyravusi suklupo ir užsigriebė virvės. Tik tada pastebėjo, kokia ta praraja milžiniška. Dugno buvo visiškai nematyti, o stiprus vėjas vis supo tiltelį ir grasė numesti žemyn nepageidaujamą naštą. Dabar jai teko grumtis tarp mirties ir gyvenimo. Koja taip ir liko įstrigusi tame tarpe, kur lenta lūžo, Ravena nežinojo, ko imtis, nes atrodė, kad pajudėjus lenta visai nulūš ir netekusi pagrindo ji kaip akmuo nugarmės žemyn.

Vis dėlto, pabandyti buvo verta, juk nekabės čia iki tol, kol gaus galą. Atsargiai, stengdamasi nedaryti staigių judesių, mergaitė tvirčiau įsikibo į virvę, kairę koją sulenkė per kelį ir įrėmė į kitą, priekyje esančią lentą, kad turėtų tvirtesnį pagrindą, ir palengva ėmė traukti įstrigusią. Mediena buvo pasenusi, nelygūs kraštai plėšė odą, bet sukandusi dantis Ravena sulaikė aimaną ir pagaliau ją ištraukė.

Kurį laiką gaudydama orą tiesiog klūpėjo ant lentų, bet tada išgirdo kažkokį garsą ir pakėlusi galvą net aiktelėjo iš siaubo. Virvė, už kurios ji laikėsi, plyšo siūlas po siūlo, dabar ją laikė vos keli, kurie taip pat galėjo bet kurią akimirką nutrūkti. Visa įsitempusi Ravena intensyviai mąstė, ką daryti toliau. Negalėjo ilgai čia užsibūti, nes jos svoris galutinai nuves ją į pražūtį, o mergaitė visiškai netroško išsitėkšti kaip blynas prarajos dugne.

Tebuvo tik dvi išeitys. Ravena galėjo pabandyti tiesiog pereiti tiltą, rizikuodama, kad bet kuriuo metu jis gali perplyšti perpus, arba pati perkirsti dar besilaikančią virvę, o kai viena tilto pusė pasieks prarajos šlaitą, pasinaudodama lentomis kaip kopėčiomis užkopti į viršų. Antras variantas pasirodė kur kas protingesnis, nors žymiai pavojingesnis, nes tiltui pasiekus šlaitą ji mirtinai susitrankytų šonus. Bet mergaitė žinojo, kaip galėtų pasiruošti, kad smūgis nebūtų toks stiprus, juk tą patį darė šokdama į duobę, kad pasiektų Magiškąjį kambarį.

Galutinai apsisprendusi, kad geresnės išeities nėra, Ravena išslydo iš savo kuprinės petnešų, leisdama jai nukristi į prarają. Gaila buvo prarasti Šešėlių knygą, bet teko sumažinti savo svorį, kad virvė nenuplyštų jai dar ruošiantis. Paskui mergaitė pažvelgė į tiltelio lentas ir lėtai pasislinkusi į priekį įsirėmė į jas pilvu. Tarp jų buvo nemaži tarpai, į kuriuos įstatė savo pėdas. Sudėtingiausia buvo rankos, nes prieš nukirsdama virves ji turės nuo lentų pasileisti, bijojo, kad nespės lauku vėl jų įsitverti. Todėl geriausia buvo neskubėti ir kirsti virves po vieną.

Ravena keletą kartų giliai įkvėpė oro, viena ranka išsitraukė iš makšties durklą ir visu ilgiu jį ištiesusi nupjovė virves karėje. Tiltas pavojingai susiūbavo, mergaitei net užgniaužė kvapą, bet ji žinojo, kad nenukris, jei tvirtai laikysis. Dabar buvo likusios virvės dešinėje, bet kad jas nupjautų, teko pasiruošti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, juk po to laukė sunkiausia užduotis, nes galią panaudoti galės likus vos kelioms akimirkoms iki smūgio į šlaitą.

Vis dėlto, delsti nebuvo ko. Ravenos nagai nervingai smigo į pasenusią medieną, atrodė, tuoj ją sutraiškys, bet po to ji perkėlė durklą į kitą ranką, stipriau suspaudė rankeną ir davė valią veiksmams. Pro ausis prašvilpė vėjas, kai pagaliau į dvi dalis pasidalinęs tiltas neapsakomu greičiu, darydamas didžiulį puslankį, artėjo šlaito link. Viskas įvyko vos per kelias sekundes, akimirką Ravena skriejo tarsi ant sūpynių, o kitą – ją pagavo stipri energijos banga, kurią ji paskleidė iš savo kūno ir prigludo prie sienos tik su menku trinktelėjimu. Atrodė, kad nuo pasiųstų impulsų visas šlaitas priešais ją pavojingai sudundėjo. Mergaitė dar palaukė kelias sekundes, kol garsas nurims, ir užvertusi galvą pažvelgė aukštyn. Iki viršaus buvo apie dešimt metrų, tikrai sugebės užlipti, tik ar tiltas išlaikys ją iki galo? O jeigu pusiaukelėje nulūš?

Apie tai Ravena nepagalvojo, bet dabar nebuvo kitos išeities. Įsitikinusi, kad visi jos kaulai sveiki, ji iš lėto, metras po metro, ėmė kopti aukštyn. Siaubingai diegė raumenis, kūnas prašėsi bent trupučio poilsio, bet ji pasistengė dar truputį ir pagaliau pajuto po kojomis žemę. Kurį laiką gulėjo nejudėdama, bandydama nuraminti besidaužančią nuo adrenalino širdį, nors žinojo, kad tai ne pabaiga, juk mamos dar nesurado.

– Mama! – staiga lyg prisiminusi sukuždėjo ji ir pašokusi ant kojų apsidairė.

Dabar ugnies matyti nebuvo, viską gaubė tirštas rūkas, neleidžiantis įžiūrėti, kas aplink, bet tai netrukdė keliauti tolyn. Paslėpusi durklą makštyje, Ravena pasileido bėgti į priekį, ten, kur paskutinį kartą matė pranykstančią Arelos figūrą.

– Gelbėk mane, Ravena... – pasigirdo užburiantis moteriškas balsas. – Aš turiu ištrūkti... Tik tu gali man padėti...

Jis darėsi vis slogesnis ir nyko beribėje erdvėje. Mergaitė nesuvokė, kur esanti, nežinojo, kurioje pusėje skamba balsas, tad susikaupusi užsimerkė ir pabandė pajusti bent menkiausią esybę. Po akimirkos kojos ėmė nešti ją tolyn. Migla po truputį išsisklaidė ir tik tada ji suprato atsidūrusi miške. Nujautė, kad mama ten, tačiau keliauti nebuvo lengva, miškas labiau panėšėjo į neperžengiamas džiungles, ji kliuvinėjo už tankių šakų ir atsikišusių storų šaknų, o visa ta raizgalynė buvo pilna aštrių spyglių, kurie skaudžiai braižė kojas. Bet tol, kol Ravena stūmėsi į priekį, tai buvo nesvarbu. Svarbiau buvo tikslas.

– Mama! – dar kartą pašaukė ji, bet užkliuvusi už medžio šaknies prarado pusiausvyrą ir visu svoriu dribo ant žemės.

Tuo metu pajuto, kaip kažkas pastvėrė už kojos ir klykdama ėmė šliaužti tolyn, tačiau nepavykus ištrūkti apsigręžė ir išvydo iš žemės nyrančias juodas rankas, tiesiančias į ją savo nagus.

– Ne, taip greitai manęs nepačiupsi! – įtūžusi mergaitė stipriai užsimerkė ir susikaupė, o kai aplink ją sušvito sidabrinė psi energija, juodos rankos iš lėto atsitraukė ir sulindo atgal į žemę.

Pasijutusi laisva, Ravena iškart pakilo, bet staiga suprato, kad kažkas ne taip. Miške ji buvo ne viena, daugybė raudonų akių pro medžių šakas stebėjo ją iš šalies. Mergaitė norėjo prabėgti pro šoną, bet iš visų pusių apsupo keisti juodi padarai. Pasibaisėjusi ji išsitraukė durklus, niekaip negalėdama suprasti, kas jie. Siluetai priminė žmones, tačiau jie neturėjo jokių žmogiškų bruožų, tik juodas formas, kraupiai žibančias akis ir aštrius kaip skustuvai nagus.

Bet galvoti nebuvo kada, padarai tarsi susitarę pašoko iš vietų ir žaibo greičiu lėkė tiesiai į Raveną. Ji žinojo, kad su savo durklais atrodė apgailėtinai, ir buvo teisi, vos tik kliudė pirmieji smūgiai, dejuodama suklupo ant žemės. Padarai klykdami pasinaudojo jos silpnumu ir savo plieniniais nagais nepasigailėdami draskė jos drabužius ir viską, kas buvo po jais. Mergaitė nekentė tų klyksmų, atrodė, kad jie pragręš jos galvą kiaurai, ir susirietusi į kamuoliuką užsidengė rankomis ausis. Skausmas buvo toks nepakeliamas, jog neįstengė blaiviai mąstyti, bet tada prisiminė ugnį, vienintelį būdą išsigelbėti. Iš visų jėgų stengdamasi ignoruoti skausmą, susitelkė į savo Saulės rezginį, o po kelių akimirkų jos kūną apgaubė ugninis skydas. Padarai neįstengė pro jį prasimušti ir nesuprasdami, kas vyksta, ėmė trauktis.

Ravena svirduliuodama pakilo, įsmeigusi į juos piktą žvilgsnį. Jautėsi lygiai taip pat, kaip tada, kai norėjo nužudyti Rodžerį. Atrodė, kad šiuo metu gali padaryti viską. Būtybės lyg atsitokėjusios ir vėl šoko ant mergaitės, bet šį kartą ji daugiau jų neprisileido ir nors buvo siaubingai pavargusi, jų pusėn paskleidė milžinišką ugnies pliūpsnį.

– Gana! – drąsiai suriko ji.

Padarai degdami raitėsi ant žemės ir klaikiai cypdami virto dūmų kamuoliais, greitai ištirpstančiais ore ir susimaišančiais su aplinkui pasklidusiu rūku. Mergaitė suklupo ant kelių. Atrodė, kad daugiau nebepajėgs atsikelti, visko buvo tiesiog per daug. Ašaros riedėjo jos skruostais, drabužiai buvo apdriskę ir kruvini. Bet ji turėjo nepasiduoti ir eiti toliau, kitaip niekada nepadės savo mamai.

Pakilo ir pasileido per mišką, o pabėgėjusi gerą kelio gabalą vėl išvydo tą pačią baltą figūrą. Dabar ji stovėjo nunarinusi galvą, priglaudusi rankas sau prie krūtinės, jos plaukai plaikstėsi nestipriame vėjyje, kūnas neįprastai švytėjo, lyg užlietas mėnulio šviesos. Ravena nedrąsiai prisiartino ir palietė jos pirštus. Tuo metu Arelos kūnas dar akinamiau žybtelėjo ir ji iš lėto atsimerkė. Veide pamažu ėmė ryškėti šypsena.

– Mama... – graudžiai ištarė Ravena ir stipriai ją apkabino. Niekaip negalėjo patikėti, kad jos pagaliau susitiko. Svajojo, kad ta akimirka bus ypatinga, bet stovėjo priešais ją visa apsiašarojusi, subraižyta ir purvina.

– Nebijok, Ravena, – švelniai sukuždėjo Arela. – Kol buvau Nebūties pasaulyje, mano siela buvo atskirta nuo kūno, bandžiau tave prisišaukti, dėl to girdėjai mano balsą. Bet nuo šiol viskas bus gerai, apsaugosiu tave nuo visų pavojų.

– Aš nepasidaviau... nujaučiau, kad tu gyva, – sukūkčiojo mergaitė. – Man buvo labai labai sunku.

– Žinojau, kad mane išgelbėsi, – vis šypsojosi Arela. – Džiaugiuosi, kad taip greitai išmokai naudotis savo galiomis.

Ravena neatsakė, tik dar stipriau ją apkabino.