Pasilikus prie židinio seno,
Kur ugnelė iš lėto ruseno,
Pamąsčiau apie paiką vaikystę,
Apie saulės nusėtą jaunystę.

O lietus į palangę dundėjo,
Jam vienam, matyt, nieks nerūpėjo.
Jis tik laistė, gal prausė, gaivino,
O širdis mana šaukė duok vyno...

Priedainis:
Bet negersiu daugiau, nebepilkit,
Vyno upėj daugiau neskandinkit.
Jis mane juk per daug apsvaigina
Ir mintyse mane paklaidina.

Liečia pirštai vargonų klavišą,
Naują taurę draugai vėl man kiša.
Vėl liepsna akyse žaižaruoja,
O kažkas gerki vyną skanduoja...

Lekia mintys į židinio dūmą,
Aš jaučiu tarpe mūsų atstumą.
Liepsnos kvapas mane primaitino,
O širdis vėlei šaukia duok vyno...

Priedainis