Ruduo. Sparnuočiai kyla.
Ir varna šitaip gali!
Laukai tušti nutilę,
Tai leidžiasi į kelią...
Jai pamatyti rūpi
Nauji kraštai ir salos...
Tegu sau žvirbliai tupi
Sulyti ir sušalę!

Plasnok sau ir gėrėkis...
Tik skrendant dingsta ribos,
Tai grįžta pažiūrėti
Ar bus toli nuskridus.
Smalsumas neregėtas –
Ji vėl prie savo vartų!
Juk čia geriausios vietos...
Ir taip kiekvieną kartą.