Vienatvė mano lyg dygi ražiena,
Tačiau ne jai sukruvint nuospauduotą odą.
It sėklos ankštyje laimingos būtos dienos,
Kurių aš užmarščiai lengvai neatiduodu.
Taip, daug išbiro, daug kas nužydėjo,
Daug ką už vingio paskandino Laikas,
Taip, aš suvirpu nuo menkiausio vėjo,
Kai žilą giją jo glamonė draiko,
Tačiau skiriu dar, kur dangus, kur žemė,
Stebiu aušrojimą, į kur išrieda vaisiai,
Neprisisiuvus didelių kišenių.
Išsidalint - išskristi, ne išeiti.