Prarado žvilgėjimą šilkas atolų,
Kai rytmečius dangsto tirštėjantis rūkas.
Ir mudu ne glaustomės, bet atitolom,
Nes linkstame, blunkam ir smulkmenom trupam.
Abudu pajutome finišo tiesiąją.
Pakalnė, bet žengiam ir gaudome orą.
Drovu išpažinti, kad kraujas atvėso,
Kad bambam, pamiršę, kas dora – nedora.
Ak, mūsų ruduo... Ne, dangaus nesimato.
Kažin, ar atseksi pavymui į skaistyklą?
Linkiu labo ryto, meldžiuos už sveikatą,
O prieblandos budi už drumzlino stiklo.