2 epizodas
 
1. Atleiskite, galiu kreiptis?
2. Žinoma, klausau jūsų.
1. Jūs, matau, skaitote laikraštį.
2. Taip.
1. Jums neatrodo tai keista?
2. Kodėl? Aš visada skaitau šį dienraštį.
1. Aš ne tai turėjau galvoje. Tiesą sakant, net nežiūrėjau dienraščio pavadinimo.
2. Tikrai? Man priešingai – visada įdomu, ką žmonės skaito.
1. Apsidairykit aplinkui, ar daug žmonių matote skaitančių laikraštį?
2. Nematau, bet man tai ir nėra svarbu.
1. Kaip tai gali būti nesvarbu? Aš, aišku, negarantuoju už visą pasaulį, bet bent jau kilometro spinduliu nematau nei vieno žmogaus su laikraščiu rankoje.
2. Jūs iš tiesų matote kilometro spinduliu?
1. Beveik, bet ne apie tai kalba.
2. O apie ką gi, leiskite pasmalsauti?
1. Matote bėga vaikinas su ausinuku, toliau ten kitas. Irgi su ausinuku.
2. Taip, matau. Su laikraščiu jiems būtų nepatogu bėgti.
1. Ne tame esmė. Paprasčiausiai laikraščių dabar niekas neskaito.
2. Aš skaitau.
1. Jūs vienintelis. Tie du bėgikai, garantuoju, įsijungę radijo stotį ir per ją sužino visas naujienas.
2. Galimas daiktas. Kiekvienas renkasi savo būdą.
1. Aš apie tai ir kalbu, jūs originalas. Ana štai ant gretimo suoliuko vyriškis iš pažiūros vyresnis už jus pirštu braukia per telefono ekraną. Žinote kaip tai vadinasi?
2. Man neįdomu, aš neturiu telefono.
1. Nejuokaukit, taip nebūna. Net mano močiutė turi telefoną, o jai jau virš šešiasdešimt metų.
2. Aš turiu laidinį, man jo visiškai pakanka.
1. Taip nebūna. Žinokit, seniai taip nesijuokiau. Ačiū, pralinksminote.
2. Malonu, kad jums patiko, bet tai tiesa.
1. Ne, jūs tikrai keistas. Norit pasakyti, kad galite apsieiti be mobilaus?
2. Pirma, aš visai nenoriu nieko pasakyti, antra, o kam jis man?
1. Atsakysiu jūsų stiliumi: pirma, turėdamas telefoną, jūs puikiausiai apsieitumėte be laikraščio...
2. Iškart įsiterpsiu, laikraštis man vis tiek būtų reikalingas prakurai. Tai geriausia priemonė įkurti židinį.
1. Pabaigsiu, antra – be telefono jūs negalite niekur įsidarbinti ir apskritai atlikti visų reikalingų dalykų, tarkim, pasitikrinti sąskaitą...
2. Galiu, nuėjęs į banką.
1. Bet tam jūs sugaištate aibes laiko.
2. Pirma, man nedažnai norisi tikrinti sąskaitą, aš ir taip viską apie ją žinau, ir antra, pasivaikščioti visada labai naudinga.
1. Jums neatrodo, kad jūs tyčia stengiatės išvesti mane iš kantrybės?
2. Neatrodo.
1. O man atrodo, kad jūs stačiai nepakenčiamas žmogus.
2. Labai gali būti.
1. Bet aš vis dėlto pabaigsiu: štai jūs einate gatve ir su jumis kažkas nutinka, kaip jūs pranešite artimiesiems apie jus ištikusią nelaimę?
2. Pirma, aš neturiu artimųjų, antra, prieisiu prie telefono būdelės.
1. Jūs išprotėjote išties, parodykit man telefono būdelę. Bent aš kilometro spinduliu nei vienos nematau.
2. Trečia, apie nelaimes stengiuosi apskritai negalvoti.
1. Vienintelis dalykas dėl kurio galiu jums pritarti. Bet vis tiek – tai yra didelis atsilikimas nuo gyvenimo, nuo šiandienos, jūs atrodote lyg prisikėlęs po penkiasdešimt metų trukusio letargo miego arba buvote užšaldytas.
2. O kodėl jums tai rūpi?
1. Iš tikrųjų tai ne mano reikalas...
2. Būtent.
1.... bet pagalvojau, gal žmogui reikia pagalbos.
2. Ačiū, bet ne.
1. O kavos jūs irgi negeriate?
2. Kodėl gi ne? Geriu mielai.
1. Tada kur eisime?
2. Gal pas mane? 
 
3 epizodas
 
1. Laba diena, aš dėl darbo.
2. Labas, kokio darbo?
1. Ant lango kabo skelbimas, ieškome darbuotojų. Štai aš ir atėjau.
2. Oi, ne, atleiskite. Rimtai dar kabo?
1. Taip.
2. Krista, kodėl nenukabinote to skelbimo, kiek jis gali kaboti?
1. Tai jūs neieškote darbuotojų?
2. Žinoma, kad ne. Koks darbas, juk karantinas, krizė, karas, visiška pabaiga, niekas nedirba.
1. Pastebėjau, tada viso gero.
2. Palaukite, kur gi jūs? Tik atėjote ir jau iškart išeinate, negražu.
1. O kas čia negražaus, jums manęs nereikia, tai ir einu.
2. Aš nesakiau, kad man jūsų nereikia, aš tik sakiau, kad darbo nėra.
1. Ar tai ne tas pats?
2. Aišku, kad ne. Juk gerų žmonių šiaip jau nesimėto. Šiandien darbo nėra, o po mėnesio gal atsiras.
1. Ir jūs galvojate, kad aš sėdėsiu ir lauksiu visą mėnesį, ką jūs man pasiūlysite?
2. O kodėl ne, jei jums bus mokamas atlyginimas ir nieko nereikės veikti?
1. Skamba kažkaip neįprastai. O iš kur jūs imsite pinigų mokėti man už nieko neveikimą?
2. Oi, dėl pinigų turėtumėt mažiausiai pergyventi, mes valdiška įstaiga, biudžetinė, o Europos sąjunga tiesiog žarsto milijonus už nieko neveikimą.
1. Ir tai normalu?
2. Kuria prasme?
1. Na, moraline, krikščioniška, jei norite.
2. Oi nejuokinkite. Žinote, aš jus būtinai priimsiu, mums reikia tokių originalų. Čia taip nuobodu. Prisėskite.
1. O kuo jūs užsiimate?
2. Galit užduoti lengvesnį klausimą?
1. Nesupratau?
2. Matot, aš čia tik antras mėnuo. Kiti irgi kažkur. Dirba nuotoliniu būdu. Pavyzdžiui, viena darbuotoja dirbo iš Ispanijos. Neseniai grįžo ir iškart išėjo į dekretines. Matyt, Ispanijoje prarado budrumą.
3. Nekaltybę prarado.
1. Ispanijai tai būdinga.
2. Tai jūs ir galėtumėte užimti jos vietą, kol ji gimdys, augins vaikelį ir taip toliau.
1. Bet ką aš turėsiu daryti?
2. Aš jai paskambinsiu, kai pagimdys, pasveikinsiu ir tada lyg tarp kitko paklausiu.
1. Gerai, o... kiti?
2. Vienas kažkuriame mieste, kitas amžinai sode. Žinokit, kai reikia ką nors pagauti, neįmanoma. Dažniausiai atsiliepia atsakiklis ir prašo palikti žinutę, o aš gi naujas, nieko čia nesuprantu. Krista atėjo irgi po manęs. Nėra ko pasiklausti.
1. Kaip tai?
2. Tikrai, po manęs, ar ne, Kristut?
3. Galbūt, nepamenu.
2. Nekreipkit dėmesio, ji visada užsidirbusi.
1. O ką ji dirba?
2. Ką tu dirbi, Krista?
3. Vo.
2. Negražu rodyti špygas, žmogus domisi. Užtrenkė duris. Ir gerai, dabar mums niekas netrukdys.
1. Apie ką jūs?
2. Juk jūs išgersite su manim?
1. Deja, atėjau dirbti, ne gerti.
2. Vėl jūs savo. Ir dirbkit, kas jums trukdo. Štai Kristina dirba, aš irgi.
1......
2. Rašau ataskaitas apie rezultatus. Rezultatai geri. Mano ataskaitas priima, kartais atsiunčia atgal kažką pataisyti. Kažką pataisau ir siunčiu vėl. Į trečią aukštą.
1. Tai jūs viename pastate?
2. Žinoma. Taip patogiau, viskas vietoje.
1. Bet ataskaitas siunčiate paštu?
2. Žinoma, taip patikimiau.
1. Ir atsakymą taip pat gaunate paštu?
2. Jūs tikrai juokingas. Visi dirba savo darbą. Mes rašome, paštas perveža, persiunčia, atsiunčia, nugabena, gavėjas pasirašo, siuntėjas sumoka, buhalteris viską apmoka, mokesčių mokėtojai viską finansuoja, sistema veikia suderintai.
1. Gerai, tada įpilkite.
2. Tik žinokite, nuo rytdienos aš išeinu atostogų. Palieku visų darbuotojų telefonų sąrašą, jei kas bus neaišku, skambinkit.
1. Gal Kristina man paaiškins?
2. Tikrai ne, ji čia net nedirba.
1. Kaip tai? Jūs sakėt...
2. Tiesiog žmogus neturėjo, kur gyventi.