Vienuoliktas skyrius. Azaros žiedas

Neptūnas stovėjo Hanakuro mieste, prie Tamsos Karalystės vartų, ir atsirėmęs į medį svarstė, ką daryti toliau. Planavo atsiimti iš Tasdaro brangakmenius, kuriuos jis pavogė, ir dar tą vieną, kurį tvirtovėje paslėpė Rodžeris. Berniukas nežinojo, kur tiksliai jį rasti, bet ketino pasigauti ir iškamantinėti patį Rodžerį. Neturėtų būti sunku, juolab kad jis beveik visą laiką praleidžia Tamsos tvirtovėje, o dabar Neptūnas kur kas stipresnis, jei kils pavojus, tiesiog teleportuosis.

Berniuko ranka stipriai suspaudė prisegto prie diržo kalavijo rankeną. Prireikus jį panaudos, neramino tik tai, kad galbūt nesusivaldys ir... Galvoje iškilo ta diena, kai Febas ir Leida papasakojo jam apie tai, kodėl mama norėjo juo atsikratyti, o tai pamatęs tėvas nusprendė jį apsaugoti ir perdavė jį kitai šeimai.

Neptūnas papurtė galvą, vydamas negeras mintis šalin. Nesvarbu, kas nutiks, žūtbūt paims tuos brangakmenius ir suradęs savo tėvus parodys, kad nėra toks, kokiu jie jį laiko.

Giliai atsiduso ir pažvelgė į apsiniaukusį dangų. Buvo dar labai anksti. Tamsos Karalystėje turėtų būti privisę tik dar daugiau sargybinių. Nesvarbu, vis tiek jis atėjo ne kautis, norėjo tik pasikalbėti su Tasdaru. Dar nežinojo, ką tiksliai jam pasakys, buvo aišku tik viena, kad brangakmenių taip paprastai neatgaus. Vis dėlto reikėjo eiti, juk nestovės čia visą dieną, tad atsitraukė nuo medžio ir priėjo Tamsos stulpą. Nužvelgęs jį nuo viršaus iki apačios net pašiurpo nuo jo sklindančio blogio, o kai priėjo dar arčiau, per visą stulpą perėjo raudona elektra.

Į tai stengdamasis nekreipti dėmesio, Neptūnas ištiesė ranką ir iš lėto paniro į juodumą, o kai galiausiai pramerkė akis, jau stovėjo prie įėjimo į Tamsos Karalystę. Prisiminė praeitą kartą, kaip pravėrė tuos nelemtus vartus, norėdamas iš čia pasprukti, tačiau dabar grįžo kur kas drąsesnis ir neketino dangstytis sargybinio šarvais, nes kitaip nepavyktų sužinoti, kur yra brangakmeniai.

Vos tik vartai girgždėdami prasivėrė, priešais Neptūną išniro daugybė sargybinių su ietimis rankose ir kalavijais prie šonų. Nieko neįprasto.

– Kas jūs toks? Ir iš kur būsite? – piktai kreipėsi vienas iš jų.

– Neptūnas Nikodemas de Gosbekas, – stengdamasis kuo mandagiau prisistatė berniukas, juk negalėjo jų provokuoti, kad būtų užpultas. – Atvykau tik pasikalbėti su jūsų valdovu, galite mane įleisti?

– Žinoma, bet pirmiau leiskite pasikalbėti su Vyriausiuoju vadu, tik jis gali duoti mums nurodymus.

Neptūnas tik linktelėjo. Sargybinis nelaukdamas nuskubėjo akmeniniu keliu, tvirtovės link. Berniukas jau žinojo, kad jų vadas Melburnas, tik spėliojo, ar bus įleistas į tvirtovę po visko, ką prieš tai joje padarė, o prie jo stovintys sargybiniai ir įkyriai stebintys kiekvieną jo judesį tik dar labiau neramino.

Netrukus sargybinis grįžo kartu su Melburnu.

– Sakai, nori pasikalbėti su Tasdaru? – šyptelėjo jis.

– Taip, teisingai išgirdai, noriu tik pasikalbėti.

– Atiduok visus savo ginklus.

Berniukas vos girdimai nusijuokė.

– Kodėl? Manai, kad jį nužudysiu?

– Toks įsakymas. Atiduok viską, ką turi, kitaip Tasdaras tavęs nepriims.

Neptūnas suabejojo, bet vis dėlto nenoriai pakišo jam savo kalaviją, paskui pagraibiojo prie diržo ir atidavė durklus, kuriuos pavogė tada, kai paslapčia paspruko iš tvirtovės. Nesuprato, kam to reikia, bet po to pamatė Melburną, išsitraukiantį dvi metalines ringes, ir nustebęs kilstelėjo antakius.

– Ištiesk rankas, – griežtai paliepė jis, o šiam paklusus pridūrė: – Ringės užburtos, negalėsi naudotis savo galiomis. Nuimsiu tik tada, kai išeisi. Jeigu išeisi.

Melburnas apsisuko ir patraukė tvirtovės pusėn. Neptūnui visiškai nepatiko padėtis, į kurią pakliuvo, bet kitos išeities nebuvo, turėjo sekti iš paskos. O blogiausia tai, kad sargybiniai supo jį iš visų pusių ir vis dar atidžiai jį stebėdami ėjo kartu su jais, tarsi jis vis dar galėtų kažką padaryti. Visą laiką tvyrojo nesmagi tyla. Neptūnas galvojo, kaip jam reikės išsisukti iš padėties, jei Tasdaras nenorės jam grąžinti brangakmenių po visko, ką jam pasiūlys. O jeigu ir vėl bus nuvestas į požemius ir amžiams turės ten tūnoti?

– Štai čia, – parodė į dvivėres duris Melburnas, kai jie perėjo pakeliamąjį tiltą ir pagaliau pasiekė tvirtovę.

Viduje buvo kur kas jaukiau, nei atrodė iš pirmo žvilgsnio. Nors berniukas buvo čia ne pirmą kartą, dabar labiau atkreipė dėmesį į detales, kad ir į arkos formos langus su grotomis, kurie vieninteliai čia ir priminė, kad ši vieta skirta ne pramogoms. Vis dėlto, keista buvo žinoti, kad mažai kam pavyksta iš čia ištrūkti, tvirtovė nebuvo tokia jau apsaugota, stipresni burtininkai juk galėtų prasibrauti pro sienas. Neptūnas dar nežinojo, bet įtarė, kad jiems pasprukti trukdė kažkas kitas.

Perėję ilgą raudoną kilimą, jie pagaliau sustojo prie didžiosios salės durų. Melburnas plačiai jas atidarė ir leido Neptūnui įeiti pirmam, o paskui jį įėjo dar keli sargybiniai. Tasdaras sėdėjo ant nedidelės pakylos, savo įmantriame vyšninės spalvos aksomo soste su aukso porankiais, o už jo ant sienos kabojo Tamsos Karalystės vėliava – raudoname kaip kraujas fone du, besisukantys spirale juodi drakonai.

– Pas jus lankytojas, – nusilenkdamas tarė Melburnas.

– Gali eiti, – paliepė jam Tasdaras.

Parankinis atsitiesė ir netrukus pranyko už durų, o sargybiniai liko saugoti savo valdovo. Neptūnas lėtai perėjo kilimą ir sustojo prie pakylos laiptelių. Akimirką dvejojo, bet paskui pagarbiai nusilenkė, priklaupdamas ant vieno kelio.

– Žinau, kad pridariau problemų, bet šį kartą atėjau sudaryti su tavimi sandorį.

– Sakai, sandorį? – susidomėjo demonas, įdėmiai žvelgdamas į pašnekovą.

– Taip. Tikriausiai numanai, kodėl čia atėjau. Norėčiau, kad grąžintum brangakmenius, kuriuos pavogei iš Ravenos.

– O kodėl turėčiau tai padaryti? Kad ir vėl nusiaubtum mano tvirtovę?

– Žinau, kad tau visiškai nerūpi sargybinių saugumas, kad nesvarbu, kiek per dieną jų žus, bet...

– Eik prie esmės, – pertraukė jį Tasdaras.

– Tu man atiduosi brangakmenius, o aš už tai tau dosniai atsilyginsiu. Ką pasakytum, jei aprūpinčiau tavo sargybinius geresne apranga ir ginkluote?

– Ir kas man iš to? – šyptelėjo jis, žieduotais pirštais kalendamas į auksinius porankius.

– Tai, kad turėdami tvirtesnę ginkluotę sargybiniai geriau apsaugos tavo tvirtovę. O galbūt netgi bus daugiau norinčių tau tarnauti, jei nors kiek atsižvelgsi į jų gyvybes, – stengdamasis kuo ramiau aiškino berniukas. – Mačiau, kaip lengvai prakertami jų šarvai, jei aprūpinsi sargybinius geresniais, jie jausis žymiai saugiau.

– Gal tu ir teisus... – Tasdaras susimąstęs pakilo nuo sosto ir lėtai nulipo nuo pakylos.

Neptūnas šiek tiek atsitraukė, nežinodamas, ko iš jo tikėtis, kiek žinojo, Tasdaras kartais gali būti neprognozuojamas.

– Dėl apmokėjimo gali nesijaudinti, turiu begalinius tėvų išteklius ir galiu gauti viską, ko tau reikia: šarvus, kalavijus, skydus, ietis ir dar daugiau.

– Gerai, tarkim, sutinku su tavo pasiūlymu ir atiduodu tau brangakmenius. O kas tada? Sėkmingai išvaduoji Arelą iš Nebūties pasaulio, hm?

Tasdaras taip staigiai atsisuko į berniuką, jog šis net krūptelėjo iš nuostabos.

– Puikiai žinai, kad įkalindamas ją padarei klaidą. Jeigu nepavyks gauti brangakmenių, ištrauksime ją iš ten kitaip, net jei tai padaryti bus žymiai sunkiau. Žinau, kad yra būdas, pats ją įkalinai net neatvėręs vartų, pavyks ir mums. Be to, puikiai žinai, kad pranašystė skelbia mūsų pergalę.

– Žinau, bet kodėl turėčiau leistis įveikiamas?

– Tam, kad laimėtum tada, kai Ravena ištrauks tave iš Tamsos dimensijos, į kurią tave įgrūsime.

Tasdaras minutėlę tylėjo, galvodamas, kaip pasielgti.

– Leisti jums laimėti dabar, kad galėčiau laimėti vėliau? – pasitikslino jis. – Gerai, galiu atiduoti tau tuos brangakmenius, bet nemanau, kad Ravenai pavyks taip lengvai patekti į Nebūties pasaulį.

– Ji nebus viena, aš jai padėsiu.

– Nesvarbu, vis tiek jums nepavyks taip paprastai išlaisvinti Arelos.

– Tuomet pats ją iš ten ištrauk.

– Nepersistenk. Su manimi sutarti, kaip matai, dar įmanoma, bet nesinaudok mano gerumu, kažkokie vaikai nenurodinės man, ką daryti, – Tasdaras neskubėdamas ir vėl priėjo prie savo sosto. Tuo metu Neptūnas pamatė jo rankoje žibančius du brangakmenius: topazą ir safyrą. – Tai kaip, sutarta?

– Gerai, – galiausiai pasidavė berniukas. – Bet būtų dar geriau, jei pakviestum Rodžerį, jis žino, kur yra paskutinis brangakmenis.

– Be problemų, – klastingai šyptelėjo demonas. – Bet už tai turėsi pažadėti dar kai ką...