Demono vaikas II-23
Po pamokos Ravena nusprendė prasiblaškyti ir įkvėpti gryno oro. Jautėsi visiškai pailsėjusi, meditacija padėjo atsikratyti įkyrių minčių ir suprasti, kad būtinai įvykdys savo užduotį. Stengdamasi patirti malonumą, ji lėtai ėjo įkaitusiu nuo saulės takeliu, apžiūrinėdama nematytus Azryato kampelius. Dėmesį labiausiai traukė didžiulėje aikštėje įrengtas fontanas su dviem sparnuotais liūtais. Jų grakštūs ir lankstūs kūnai pynėsi tarpusavyje, tarsi būtų sustingę kažkokiame neįprasto šokio judesyje. Mergaitė negalėjo atplėšti akių, atrodė, tarsi jie tuoj atgis ir ims šokti, o iš fontano trykštantis vanduo prieš saulę spindėjo visomis vaivorykštės spalvomis ir taškė jų kūnus.
Vis dėlto Ravena nusprendė apžiūrėti ir kitas vietas. Eidama plačiomis gatvėmis ji bandė įsivaizduoti, kaip būtų praleidusi čia savo vaikystę, jei jos tėvas nebūtų Tasdaras ir jai nebūtų reikėję slėptis. Azryatas. Keista buvo žinoti, kad ji dabar ne Žemėje, nors viskas atrodė labai panašiai, jei nežinotų, nė negalėtų pasakyti, kad ši vieta nuo Žemės labai toli...
Po valandėlės mergaitė pasiekė nedidelį ežerą ir pasileido bėgti kalneliu jo link. Gera buvo justi pėdomis šiltą minkštą žolę, priminė jai dienas, kai dar nežinojo, kad yra demono vaikas ir nerūpestingai bėgiojo žaliomis pievomis, kai silpnas vėjelis glostė įraudusius skruostus ir kedeno nesurištus plaukus. Mergaitė nusišypsojo. Taip lėkti galėtų visą amžinybę. Tačiau staiga galvą perskrodusi negera nuojauta privertė sustoti. Ravena įsiklausė į ją supančią tylą. Tuo metu tolumoje įžiūrėjo žmogaus siluetą.
– Felicija? – jai iš nuostabos išsiplėtė akys. Nejaugi čia tikrai ji?
Mergina stovėjo šypsodamasi, blankus, vėjo bloškiamas šešėlis artėjo ežero link. Mergaitės akyse susikaupė ašaros ir ji visu greičiu nuskuodė per pievą. Trokšte troško, kad draugė daugiau niekada neišnyktų, nors kažkas giliai širdyje kuždėjo, kad čia ne ji...
– Fija! – dar kartą pašaukė Ravena. – Fija!
Tačiau ji negirdėjo, jos siluetas iš lėto nuslydo žole ir galiausiai paskendo bangose. Nusivylusi mergaitė susmuko ant žemės ir stipriai prispaudė prie krūtinės grandinėlės pakabuką. Atrodė, tuoj pratrūks, bet paskui iš lėto pakilo, bergždžiai žvelgdama į tyrą vandenį, tikėdamasi dar išvysti draugės šešėlį. Tačiau jis daugiau nebepasirodė, pakrantė taip ir liko tuščia, neramiai skalaujama banguojančio vandens.
Ravena giliai atsiduso. Neturėjo noro daugiau vaikščioti, tad užkopė ant kalvos, kur dar prieš kelias valandas mokėsi įvaldyti galias, ir pažvelgė žemyn. Priešais išvydo besitęsiančias pievas. Toliau nuo jų žvelgė į savo namus – Azryatą. Jame stūksojo tūkstančiai senų pastatų, kurių langai spindėjo nuo besileidžiančios saulės.
Felicija... kaip visa tai galėjo nutikti? Mergaitė niekaip negalėjo suprasti, kodėl ją matė. Ar tai buvo vizija? Jei taip, tai kodėl ji matė būtent Feliciją? Gal tai koks nors labai svarbus ženklas? Gal Felicija tikrai gyva ir bando su ja kaip nors susisiekti?
Po kurio laiko purūs kamuoliniai debesys užstojo saulę. Ravena staiga kažką pajuto ir aiktelėjusi apsigręžė. Priešais ją stovėjo tas pats šviesiaplaukis vyriškis, kuris buvo ir Atakanos požemiuose. Melburnas.
– Ko tau iš manęs reikia? – išmikčiojo ji ir žengė žingsnį atgal, tačiau eiti nebuvo kur, už jos kalva leidosi stačiu šlaitu, jeigu šoktų, užsimuštų.
– Mane čia pasiuntė tavo tėvas, – šyptelėjo jis.
– Ko jis nori?
– Kad užbaigčiau tai, ko nepadarė Rebeka, – vyriškis iš lėto žengė arčiau. – O aš maniau, kad moki naudotis savo galiomis ir manęs daugiau nebebijosi, kitaip nebūtum čia persikėlusi, argi ne taip?
Ravena sutrikusi nužvelgė jį nuo galvos iki kojų. Tos pykčio kupinos akys ir tvirtas, šarvais apdengtas raumeningas kūnas ją tiesiog sukaustė. Ji nė neįsivaizdavo, kaip turėtų kautis su tokiu priešininku.
– Gal ir moku teleportuotis, bet visa kita ne tavo reikalas, – atkirto ji.
– O gaila, nes Tasdaras darys viską, kad gautų tai, ko jam reikia.
Mergaitė įsidrąsinusi išsitraukė iš makštų durklus. Nesuprato, apie ką jis kalba, bet pasiruošė gintis, o Melburnas šį kartą buvo atidesnis, kad ir vėl neliktų sužeistas, jau žinojo, kokią ji galią slepia savyje. Ravena stebėjo, kaip jis žengė žingsnį į priekį, jau tiesė durklus, bet staiga jis sugriebė ją už drabužių ir kaip kokią lėlę iškėlė į orą, tiesiai priešais skardį. Mergaitė stipriai užsimerkė ir tuo metu pajuto skausmą krūtinėje. Mėgino sukaupti jėgas ir ištrūkti, tačiau nepavyko.
– Manęs neišgąsdinsi, – piktai iškošė pro dantis Melburnas. – Neatėjau kautis su tavimi, tik norėjau patikrinti, ar Rebeka atliko savo darbą. Pasakyk jai, kad jos laikas greitai baigsis ir jeigu ji nesutiks, su tuo susitvarkys Tasdaras.
– Palik ją ramybėje! – netikėtai pasigirdo Rebekos balsas. – Tai tik mūsų reikalas, kodėl turi ją į tai painioti?
Vyriškis apsigręžė ir šyptelėjęs paleido Raveną. Rankose sušvito auksinė psi šviesa.
– Kiek dar laiko jai meluosi? Anksčiau ar vėliau tiesa paaiškės.
Ravena sutrikusi žiūrėjo į priešininkus, pasiruošusius vienas kitą pulti, ir neturėjo žalio supratimo, apie ką jie kalba.
– Nešdinkis iš čia! – sušnypštė Rebeka ir ištiesė priešais save rankas. – Kai ateis laikas, aš pati jai pasakysiu, tai ir perduok Tasdarui.
– Laikas eina. Nemanyk, kad tau pavyks išsisukti, – paslaptingai ištarė Melburnas ir mostelėjęs apsiaustu išnyko.
Mergaitė susmuko. Ravena išsigandusi puolė prie jos.
– Ar tau viskas gerai?
– Taip, žinoma, nesijaudink dėl manęs.
– Bet tu visa drebi, – sunerimo sesuo, padėdama jai atsistoti. – Kodėl Melburnas taip kalbėjo? Ar tai tiesa? Ar tu kažką nuo manęs slepi?
Rebeka tik papurtė galvą.
– Atleisk, negaliu dabar visko pasakoti, bet pažadu, kad ir kas benutiktų, aš nesu blogas žmogus. Ar tu manimi tiki?
– Žinoma, – nė nesuabejojusi linktelėjo Ravena.
– Gerai, o dabar man reikia pamedituoti, gali trumpam palikti mane vieną?
Ir ji tiesiog nuėjo keliu. Nenorėdama trukdyti Ravena namo negrįžo ir dar kelias valandas praleido prie ežero, vis mąstydama apie tai, ką jie kalbėjo su Melburnu. Vis dėlto, Neptūnas buvo teisus, Rebeka kažką slėpė. Tik dar didesnis nerimas užgožė jos širdį. O jeigu Rebeka pakliuvo į didžiulę bėdą ir jai reikia pagalbos, bet užuot viską pasakiusi stengiasi viską sutvarkyti viena? Mergaitė norėjo tiek daug jos visko paklausti, bet nusprendė tiesiog palaukti.
Mėnulio delčia netrukus pakibo aptemusiame danguje, o Ravena grįžti vis dar nesiruošė. Jai patiko visa ta ramybė, kaip banguoja ežero vanduo ir paveikti švelnaus vėjo šnara medžių lapai. Užsimerkusi ji stengėsi pamiršti visus kankinančius klausimus, bet kai dangus ėmė dar labiau temti, nusprendė grįžti namo.
Tyliai pravėrusi duris, Ravena perėjo koridorių ir pamačiusi šviesą meditacijos kambaryje nusprendė patikrinti, ką veikia sesuo. Toji sėdėjo ant pagalvėlės, priešais save pasidėjusi sparnuotą skulptūrėlę ir suglaudusi delnus sau prie veido, lyg melstųsi, bet išgirdusi žingsnius apsigręžė ir pamačiusi seserį nusišypsojo.
– Pagaliau grįžai, aš jau seniai nemedituoju. Kur visą tą laiką buvai?
– Tiesiog vaikštinėjau, – mergaitė nedrąsiai priėjo arčiau. – O kas čia per skulptūrėlė, kuriai meldiesi?
– Esi kada nors girdėjusi apie visatą sukūrusius dievus?
– Neptūnas kartą kažką minėjo, bet niekada plačiau apie tai nepapasakojo.
– Ši skulptūrėlė yra Aukščiausiosios deivės Fantazijos. Ji yra viena iš visatos kūrėjų, sukūrusi Dangaus Karalystę ir pirmuosius žemiečius.
– Tikrai? – susidomėjusi Ravena palinko arčiau, norėdama atidžiau pasižiūrėti į deivę. Geltonos, tobulai lygios jos plaukų sruogos priekyje buvo labai ilgos, beveik siekė grindis, o nugaroje jau daug trumpesnės, dengiančios nuogus siaurus pečius. Lengva balta suknelė gražiomis klostėmis kaip nulieta bangomis krito ant žemės, lieknos rankos spaudė lazdą su raudonu kristalu, iš abiejų pusių apsupto sparnais, tarsi bandančiais jį apsaugoti. Deivės veidas atrodė toks ramus ir tyras, jog mergaitė nesugebėjo atplėšti akių.
– Graži, ar ne? – sukuždėjo Rebeka, tarsi nenorėdama jaukti šios tylos minutės.
– Taip... – pritarė Ravena. – Sunku patikėti, kad ji sukūrė visą visatą.
– Fantazija yra kur kas stipresnė, nei atrodo. Beje, jei jau prakalbome apie ją, sklando legenda, kad jos palikuonys vis dar vaikščioja šiomis žemėmis. Vienas jų turėtų būti Azryato princesė.
– Nejaugi? – negalėjo patikėti ji.
– Aš irgi tuo netikėjau, bet mūsų mama labai ilgai jos ieškojo. Šaltiniai teigia, kad princesė turėtų būti kažkur Žemėje, bet kad ir kaip ji stengėsi, viskas buvo veltui.
Ravena susimąsčiusi minutėlę tylėjo, ir toliau žiūrėdama į nuostabiąją deivę.
– Gal tu ir nustebsi, bet planuoju jau rytoj keliauti į Tamsos tvirtovę ir atsiimti visus brangakmenius, – pakildama nuo pagalvėlės prakalbo Rebeka.
– Rytoj? – sukruto Ravena. – O kaipgi dėl Neptūno?
– Jam nebūtina žinoti, jis tik trukdys.
– Bet Neptūnas galbūt net stipresnis už mus, jo pagalba tikrai labai praverstų.
– Ne, tu nesupranti, aš noriu keliauti viena. Tu liksi čia ir saugosi Azryatą.
Mergaitė apstulbusi pažvelgė į ją.
– Bet... bet kodėl?
Rebeka iš lėto nužingsniavo prie durų. Sesuo negalėjo matyti jos veido, bet nujautė, kad ji nusiminusi.
– Kelionė bus labai pavojinga, juk vis dėlto keliausiu į Tamsos Karalystę ir brausiuosi į mūsų tėvo tvirtovę, nenoriu rizikuoti nei tavo, nei Neptūno gyvybėmis.
– Bet aš negaliu paprasčiausiai laukti! – paprieštaravo ji. – O jeigu Tasdaras tave aptiks? Jeigu sugalvos tavimi atsikratyti? Arba dar blogiau?
– Nesijaudink dėl manęs, aš išsigelbėsiu. Man vienai bus kur kas lengviau, nereikės galvoti, kaip apsaugoti jus.
– Ar tai reiškia, kad aš tau tik našta? Jeigu taip, dar galiu pasitreniruoti, kad sugebėčiau tau padėti.
– Nereikia, Ravena, per daug treniruočių pakenks tavo kūnui, o tu privalai taupyti jėgas Nebūties pasaulio vartų atidarymui. Tik tada, kai išvaduosime mamą, išmokysiu tave valdyti šešėlius, sukelti vėją ir dar daugiau, bet dabar delsti negalime.
Ravena nusivylusi linktelėjo. Ji tikėjo sesers žodžiais, todėl nusprendė būti kantri, juk vis dėlto lemiama diena artėjo.