Brendu tavęs ieškot per išdėvėtas pievas,
Atolų gelumbę, voratinklių šilkus.
Paplūdo svirpesiu krituoliais grįstas kiemas,
Jausmais nunokusiais vos į save telpu.'
O paklej dulkėtos žolės trupa,
Taip, kaip ir aš - išblandžiusios spalvas.
Tarpukalviuos išliejo laumės tirštą rūką.
Kaip man jame dabar tave surast?
Šią pilką valandą taip stinga orientyrų,
Kad reikia kliautis kraujyje sula.
Po kojom čeža mus atskyręs žvyras,
Kelionė ši gerokai per ilga.
Aš pavargau, bet nevalia sustoti -
Smilgynų patalas nepriima gyvų.
Galėčiau smilkt, tačiau kvieti liepsnoti,
Todėl degu, degu, degu...
Tai rytas švinta? Ne. Arti finalas.
Aistros užgrūdinta jau nieko nebijau.
Visa esybė atminimais sąla
Ir aš nesigailiu, kad rudenėja jau.