Devintas skyrius. Rebeka

Ravena įsitaisė pentagramos viduryje ir susikaupusi ėmė aiškiai tarti burtažodžius:

– Via temporis, iam clamo ad te via spatti!

Tačiau šį kartą visiškai nieko neįvyko. Nesužibėjo nė viena pentagramos gyslelė.

– Beprasmiška, daugiau nebandyk, – atsiduso Neptūnas. – Neprisimeni, kas nutiko praeitą kartą? O jeigu skausmas pasikartos?

– Bet ką man daugiau daryti? Negaliu tiesiog sėdėti ir laukti, kada tas Gordonas ras Rubeno planetą. O kas, jeigu jam niekada nepavyks?

– Turėtų pavykti, tik būk kantri.

– Pats žinai, kad negaliu, kiek dar laiko turėsime būti šiuose tuneliuose? – mergaitė nusivylusi numetė knygą ir krito ant grindų. – Aš tik noriu išlaisvinti savo mamą, kodėl tai padaryti turi būti taip sunku?

Draugas, žinoma, atsakyti negalėjo. Kurį laiką ji gulėjo nejudėdama ir spoksodama į akmenines lubas, tarsi jos padėtų rasti atsakymą. Ir nors nuo kelionės pradžios praėjo tik keturios dienos, jautėsi, lyg šiuose tuneliuose būtų praleidusi visą amžinybę. Pasiilgo ne tik šilto maisto, bet ir minkštos lovos, švelnių mamos apkabinimų ir tiesiog ramybės.

– Kaip gaila, kad neturiu Trišos, ji man pasakytų, ką daryti... – nutęsė Ravena.

– Kas ta Triša? – sujudo Neptūnas.

– Mano mėgstamiausia lėlė. Kai buvau dar labai maža, man ją nupirko mama. Nuo tos dienos, kai man kas nors nesisekdavo, visada stipriai ją apkabindavau, ir tada man pasidarydavo geriau.

Berniukas tyliai nusijuokė.

– Žinau, kad tai skamba kvailai ir dabar tai nė kiek nepadėtų, – tęsė mergaitė. – Bet kas daugiau belieka?

– Gali apkabinti mane, – nuraudo draugas.

Ravena nepakilo, ir toliau spoksodama į lubas. Neptūnas sėdėjo atsirėmęs į sieną, vieną koją ištiesęs ant grindų, o kitą sulenkęs per kelį ir apglėbęs ją abiem rankomis. Mąstė, ką daryti toliau. O kas bus, jei Gordonas tikrai neras atsakymo į jiems taip rūpimą klausimą?

– Mums tikriausiai beprasmiška būti šiuose tuneliuose, – galiausiai prakalbo jis. – Viskas, ko reikia, tai atsiimti iš Tasdaro brangakmenius ir kažkaip gauti kitus du iš Rebekos, o į Magiškąjį kambarį bet kada galime teleportuotis.

– Tu teisus, – Ravena tingiai pakilo. – Tik ką tada darysime?

– Grįšime į Krištolo rūmus ir lauksime, kol Gordonas ras atsakymą. Galbūt netgi pats galėčiau jam padėti, būtų daug geriau, nei sėdėti čia ir laukti. Be to, galėčiau tobulinti savo teleportacijos gebėjimus, kad mokėčiau teleportuotis pats.

– Puiki mintis, – sutiko ji. – Aš irgi galėčiau pasimokyti, ar man padėtum?

– Be abejo, teleportacija bus labai naudinga.

– Tada viskas nutarta?

– Taip, susirink visus daiktus, o aš telepatiškai pakviesiu Liną, ji turėtų greitai čia pasirodyti.

Ravena nedelsdama įsidėjo į kuprinę oniksą ir Šešėlių knygą. Daugiau nieko išsiėmusi nebuvo, tad užsidėjo ją ant pečių ir pažvelgė į draugą. Jis stovėjo užsidėjęs ant smilkinių pirštus ir stipriai užsimerkęs – susisiekė su Lina. Mergaitę apėmė jaudulys, ji nekantraudama laukė, kol ji pasirodys, taip siaubingai troško ją pamatyti, juk praėjo tiek daug laiko.

– Na štai, palaukime dar minutėlę, – šyptelėjo Neptūnas.

Ravena net sulaikė kvėpavimą, ir štai, netrukus Lina pasirodė. Jos sunerimęs žvilgsnis smigo į vaikus.

– Kas atsitiko? Kodėl norėjai, kad čia pasirodyčiau?

Mergaitės akyse susikaupė ašaros ir neištvėrusi ji puolė Linai į glėbį, rankos tvirtai apglėbė jos liemenį. Moteris juto virpančius pečius ir švelniai šypsodamasi glostė jai galvą.

– Turime bėdą, – ėmė aiškinti Neptūnas. – Jau turėjome visus tris brangakmenis iš tunelių, bet Tasdaras du iš jų atėmė. Galėtume pamėginti juos susigrąžinti, tai nėra didžiausia problema, bet juk žinai, kad kitų dviejų brangakmenių šiuo metu gauti neįmanoma, Gordonui niekaip nepavyksta rasti Rubeno planetos. Būtų gerai, jei teleportuotum mus atgal į Krištolo rūmus, grįšime čia tik tada, kai turėsime viską, ko mums reikia.

– Suprantu, – linktelėjo Lina. – Įsikibk man į ranką.

Ravena pagaliau susiėmusi paleido ją iš glėbio ir nusibraukė ašaras. Dabar nebuvo laiko emocijoms. Tuo metu Lina priglaudė prie savęs vaikus ir kažką tyliai sumurmėjusi užsimerkė. Mergaitė pajuto malonią vėjo gaivą, kuri apgaubė ją iš visų pusių, ir taip pat užsimerkė, tačiau po kelių sekundžių viskas nurimo. Ravena net aiktelėjo iš nuostabos – jie jau stovėjo Krištolo rūmų fojė. Jai dar niekada nebuvo tekę teleportuotis, jausmas buvo nepakartojamas ir tuo pačiu toks nuostabus, jog ji pamiršo visas baimes ir troško kuo greičiau išmokti tai daryti pati.

Visą popietę vaikai praleido ilsėdamiesi. Ravena niekaip nenorėjo paleisti Linos, vis pasakojo jai apie įvykius, patirtus tuo metu, kai jos nebendravo, kaip pirmą kartą susitiko su savo tėvu ir bandė jį nusmeigti durklais. Lina įdėmiai klausėsi kiekvieno jos žodžio, taip pat buvo jos pasiilgusi ir net nepastebėjo, kaip dangus ėmė temti.

– Na gerai, man jau metas grįžti, palikau Agnesę vieną namuose, – pakildama nuo stalo prakalbo ji. – Praneškite man, kai ką nors išsiaiškinsite.

– O gal Agnesė galės rytoj ateiti su tavimi? – su viltimi pažvelgė į ją mergaitė.

– Ji dar nieko nežino apie Ypatingųjų pasaulį, nenoriu per daug varginti, ji nepasiruošusi.

– Gerai, tada gal kitą kartą...

Neptūnas palydėjo Liną iki išėjimo, o Ravena tuo metu nusprendė išsimaudyti karštoje vonioje. Jautėsi nešvari po klaidžiojimų tuose pelėsiais ir kerpėmis apaugusiuose tuneliuose, džiaugėsi iš jų ištrūkusi ir galinti kvėpuoti grynu oru, bet tuo pačiu vis dar kankino nuojauta: o kas, jei viskas tuo ir pasibaigs? Jeigu niekada nepavyks išvaduoti mamos? Nors ne, ji negalėjo taip negatyviai mąstyti, juk nežinojo savo ateities, galbūt viskas susitvarkys ir bus kuo puikiausiai, tik nereikėjo taip skubinti įvykių.

Neptūnas parodė Ravenai kambarį, kuriame ji galės miegoti. Skubiai apsivilkusi pižamą ji palindo po antklode, bet miegas kažkodėl netraukė. Šalia ant naktinio stalelio gulėjo oniksas. Mergaitė ilgai į jį žiūrėjo. Nebekaltino savęs, kad nepavyko išsaugoti kitų dviejų brangakmenių, vis tiek būtų turėjusi grįžti į Krištolo rūmus ir niekas nebūtų pasikeitę – tektų sėdėti toje pačioje nežinioje.

Išaušus rytui Neptūnas sudarė dienotvarkę. Iš ryto jis nusprendė mokyti Raveną teleportacijos ir energijos kontroliavimo, o po pietų padėti Gordonui ieškoti Rubeno planetos. Ravenai nepatiko, kad kitą dienos dalį ji neturės jokios naudingos veiklos ir galės veikti, ką tik panorėjusi, bet draugas tikino, kad ji turi taupyti jėgas ir negali mokytis visą dieną. Galiausiai mergaitė sutiko.

– Taigi, pradedam? – užsidėdamas rankas ant klubų paklausė Neptūnas.

Vaikai stovėjo prie Sidabrinio Sfinkso upės ir žavėjosi spindinčiais jos vandenimis, kuriuos apšvietė bekylanti saulė. Ravena nesuprato, kodėl draugas pažadino ją taip anksti, bet nesiskundė ir laukė, ką jis pasakys toliau.

– Visų pirma išmokysiu tave kontroliuoti savo energiją, – tarė jis. – Pameni, vieną kartą manęs klausei, ar galiu išmokyti ją nuslopinti, taigi, kai išmoksi kontroliuoti, galėsi ir nuslopinti. O kadangi Tasdarui dabar nerūpi, ką veiki, nes jis įsitikinęs, kad Arelai nepadėsi, galėsi visiškai nesibaimindama išsilaisvinti iš mano burtų.

– Gerai, – apsidžiaugė ji. – Nuo šiol tau neteks manęs užburti. Tik ką reikės daryti?

– Geriau atsisėskime, o tada parodysiu.

Berniukas įsitaisė žolėje ir sulenkę kojas pasikišo pėdas po sėdyne. Ravena atsisėdo taip pat, įdėmiai stebėdama draugą.

– Tam, kad išmoktum kontroliuoti savo energiją, visų pirma turi ją pajusti, – ėmė aiškinti jis. – Užsimerk ir bandyk savyje rasti Saulės rezginį. Jo centre ir kaupiasi visa magiška energija. Tik jį pajutusi tu gali kontroliuoti jos dydį – kuo ji mažesnė, tuo energiją sunkiau aptikti.

– Bet kaip man žinoti, kada jį pajusiu?

– Magiška energija skleidžia malonią šilumą, kai ją apčiuopsi, įsivaizduok, kad bandai ją paslėpti savyje, tarsi prigesinti. Tik visiškai jos neužgesink, dalį energijos tau reikia pasilikti, kad išgyventum.

– Gerai, pamėginsiu.

Pusę dienos vaikai praleido prie upės mokydamiesi. Kol Ravena bandė rasti savyje šilumą, Neptūnas tobulino savo teleportacinius gebėjimus, persikeldamas iš vienos vietos į kitą, tačiau teleportuotis toliau, nei mato jo akys, kol kas nelabai pavyko. O ir Ravena vis labiau nerimo dėl to, kad jai neišėjo rasti tos šilumos. Galiausiai jie nusprendė pabandyti kitą dieną, tačiau mergaitei prireikė dar kelių. Nesitikėjo, kad užslopinti energiją gali būti taip sunku.

– Pagaliau išmokai, – pagyrė ją draugas. – Dabar gali bent kelias dienas pailsėti.

– Ne, noriu išmokti teleportuotis, vis dar turime laiko.

– Na gerai, – sutiko jis. – Bet būk labai atsargi, teleportavimasis išnaudoja nemažai energijos, nenoriu, kad pervargtum.

Ir jų mokslai prasidėjo. Neptūnas paaiškino Ravenai, kad geriausia pirmiau teleportuotis į kokią nors vietą, kurią ji gali matyti, kad ir į kitą upės krantą. Mergaitė išmoko stebėtinai greitai, bet kiekvieną dieną berniukas vis didino atstumus, kad galiausiai ji išmoktų teleportuotis naudodama ne savo regą, o atmintį. Pats vis dar turėjo problemų tai darydamas, tad nesitikėjo, kad pabandžius pirmą kartą Ravenai pavyks.

– Ir kur teleportavaisi?

– Į Senuosius Atakanos požemius, – nekaltai šyptelėjo ji.

– Ką?! – apstulbo jis. – Ir tau tikrai pavyko?

– Žinoma, kodėl turėčiau meluoti?

Praėjo mėnuo. Per tą laiką Neptūnas visiškai įvaldė savo teleportacinius gebėjimus ir galėjo daugiau dėmesio skirti Rubeno planetos paieškoms. Ravena visą tą laiką praleido Krištolo rūmuose. Norėjo jam kaip nors padėti, bet nežinojo kaip, tad dienomis, kai jo nebūdavo, plaukiodavo upėje arba mokydavosi svaidyti durklus. Kartais ją aplankydavo Lina ir jos pasikalbėdavo apie tai, kas vyksta aplinkui, bet ji negalėdavo užsibūti per ilgai, juk turėjo ir savų bėdų.

Vis didesnis nerimas gniuždė Ravenos sielą. Vieną naktį ji pabudo verkdama. Nė pati nesuprato, kas atsitiko, o jau dūmė Sidabrinio Sfinkso upės pakrante, delne gniauždama mėnulio formos oniksą. Spaudė taip stipriai, jog šis įpjovė odą ir iš žaizdos ėmė tekėti kraujas, bet to nepaisydama ji bėgo tolyn. Protas neįstengė priimti to, kad vis dar negauna jokių žinių iš Gordono ir viskas, ką gali daryti, tai laukti. Troško viską išmesti iš galvos bent trumpai akimirkai, bet neįstengė, pro šalį kaip kokie vaiduokliai lėkė visi prisiminimai. Ravena jautėsi apgauta paties gyvenimo. Visą laiką egzistavusi nerūpestingai bei nesigilindama į nieką, kas jos nuomone nebuvo svarbu, staiga suvokė, kad jos gyvenimas neatpažįstamai pasikeitė. Gal kiek per drastiškai, tačiau ji nieko negalėjo padaryti, kad būtų kitaip.

Vėjas švilpė pro ausis ir kedeno tamsius mergaitės plaukus, o ji bėgo vis greičiau ir greičiau, tiesiog skriejo tolyn, neketindama sustoti iki tol, kol pati to nenorės. Lėkė per aukštą žolę, tiesiai per nedidelį miškelį, dar per vieną lauką, perbrido per upę ir pasiekė nedidelį kaimelį. Tik tada tarsi pabudusi iš transo staigiai sustojo ant nedidelės kalvos ir apsidairė. Visa kaimelio panorama atsivėrė visu savo grožiu. Žaliuojantys sodai, nedidukai įvairių spalvų nameliai, vieni nuo kitų pastatyti gana nemažu atstumu. Mergaitė suprato nubėgusi gerokai per toli nuo Krištolo rūmų, tikriausiai už keleto kilometrų, bet tą akimirką jai niekas nerūpėjo.

Sunkiai gaudydama orą Ravena krito į žolę ir įsmeigė akis į dangų, paskui iš lėto atgniaužusi kumštį iškėlė kruviną ranką sau tiesiai prieš veidą. Tuo metu sukilo stipri vėjo banga, akyse plykstelėjo žėrinti sidabrinė šviesa, o sveikoje rankoje – melsva psi energija, tad ji atsargiai perbraukė per žaizdą. Negalėdama atsistebėti, kad ir vėl panaudojo gydymo galias, kurį laiką žiūrėjo į delną, kur nebebuvo nė žymelės.

Reikėjo eiti, bet visiškai nebuvo noro. Mergaitė dar kelias minutes pagulėjo, bet galiausiai pakilo ir iš lėto patraukė atgal. Savo lovą pasiekė tik po valandos, o iš ryto atsikėlė pasiruošusi ir toliau atlikti sau įprastus darbus, tarsi nieko nė nebūtų atsitikę.

– Gal gali šiandien pasirūpinti Bastūnu už mane? – pasitiko ją virtuvėje Neptūnas. – Planuoju nuvykti pas Gordoną iš ryto, juk nebereikia tavęs mokyti teleportuotis.

– O tu nemanai, kad tai tęsiasi per ilgai?

– Ką turi omenyje? – traukdamas iš šaldytuvo pieną paklausė jis.

– Visi tie ieškojimai. Nemanai, kad kada nors sulauksime tos dienos, kai bus aišku, kad nieko neišeis?

Berniukas akimirką sustingo. Mąstė apie tai, ką pasakė draugė, bet paskui sunerimusį veidą pakeitė plati šypsena.

– Nesvarbu, kiek teks laukti, mums vis tiek pavyks. Nujaučiu, kad pergalė jau visai netoli.

– Gal jums pavyko rasti kokių užuominų?

– Nežinau, galbūt, – gūžtelėjo pečiais jis.

Ravena jo daugiau neklausinėjo, nors jai labai knietėjo. Bet nenorėjo puoselėti tuščių vilčių, jau geriau nežinoti, kol jis nebus tikras, o iškart po pusryčių nulėkė į arklidę. Jie su Neptūnu rūpinosi Bastūnu kiekvieną dieną, ji aiškiai įsiminė, ką tiksliai turi daryti, neramino tik tai, kad galbūt Bastūnas jai nepaklus, nes šalia nėra jo šeimininko, tačiau nujautė, kad viskas bus gerai, juk jie jau pažįsta vienas kitą.

Kai mergaitė atidarė sunkias arklidžių duris, priešais ją atsivėrė ilgas koridorius, esantis tarp daugybės gardų, bet ji tiksliai žinojo, kuriame iš jų uždarytas Bastūnas. Pamatęs ją pro grotų viršų, žirgas garsiai sužvengė, bet Ravena atstumti durų neskubėjo, visų pirma eidama paimti jam pašaro. Pagalbinėje patalpoje buvo pilna visko, ko jam reikėjo: nuo avižų ir šieno, iki šepečių, balnų ir pakinktų.

Mergaitė pastvėrė pilną maišą avižų, sunkiai įkėlė į karutį, papildė jį keletu morkų ir obuolių ir grįžo prie gardo. Bastūnas neramiai trypė kojomis, laukdamas, kol ji atstums duris ir pripildys jo kibirus skanėstais. Pabaigusi ji nuėjo prie žarnos, kad pripiltų šviežio šilto vandens, ir pagaliau galėdama atsikvėpti stebėjo, kaip žirgas net prunkščia iš pasitenkinimo.

Išvesti jį iš aptvaro Ravenai atrodė sunkiausia užduotis, juk jis gali nesileisti arba jai net įspirti, bet vis dėlto ji nusprendė nebijoti ir paėmusi jį už vadžių paragino eiti. Bastūnas iškart pakluso, tad netrukus jau galėjo mėgautis saule ganykloje. O tuo metu mergaitė nusprendė išvalyti jo gardą ir užlipusi į antrą aukštą pasiėmė didžiulį šieno ritinį, kuriuo papildė ėdžias, ir šiaudų, kad paklotų jų garde.

Viską sutvarkiusi, Ravena dar iššlavė koridorių ir išėjusi laukan prisėdo ant suolelio pailsėti. Rūpinimasis Bastūnu padėjo jai labiau atsipalaiduoti ir negalvoti apie tai, kad praėjo jau daugiau nei mėnuo, kai rinko brangakmenius Senuosiuose Atakanos požemiuose, tačiau po poros valandų ji jau nebeturėjo jokios veiklos, ir mintys vėl grįžo. Ravena pažvelgė į šiek tiek apsiniaukusį dangų ir giliai atsiduso. Kad ir kaip stengėsi, niekaip negalėjo suprasti užplūdusių jausmų.

O po pietų namo grįžo Neptūnas. Beveik tuo pačiu metu pasirodė ir Lina.

– Kodėl taip trumpai buvai pas Gordoną? – nusistebėjo ji.

– Jis sakė, kad turėčiau pailsėti, juk vis dėlto dar teks grįžti į Senuosius Atakanos požemius, negaliu persistengti.

– Gerai, bet mums dar reikia sugalvoti, kaip susigrąžinsime brangakmenius iš Tasdaro. Kada norėtum tai padaryti?

– Geriausia po to, kai jau turėsime kitus du brangakmenius, nes dar nežinome, ar išvis galėsime juos panaudoti, tada būtų beprasmiška brautis į tvirtovę ir rizikuoti savo gyvybėmis.

– Tu teisus, – sutiko ji.

– Bet argi yra kokių žinių apie Rubeno planetą? – įsiterpė Ravena. – Jeigu tų brangakmenių gauti nepavyks?

– Jau sakiau nesijaudinti dėl to, – rimtai pažvelgė į ją Neptūnas. – Gordonui pavyko rasti kažkokią nežinomą planetą, bet jis dar nėra tikras, ar tai mums reikalinga vieta, todėl nenoriu, kad džiaugtumeisi be reikalo.

– Suprantu, – kaltai panarino galvą ji. – Atsiprašau, daugiau taip nedarysiu...

Tą naktį Ravena vartėsi nuo šono ant šono, niekaip neįstengdama užmigti. Nežinomybė ją kankino labiau, nei ji pati suprato. Net nepajuto, kaip išlipo iš lovos, o basos kojos ir vėl nešė ją Sidabrinio Sfinkso upės pakrante. Nesvarbu kur. Bet kur. Kad tik kuo toliau nuo kankinančių minčių. Bet kad ir ką ji stengėsi daryti, kad ir kaip greitai bėgo, mintys visą laiką buvo su ja. Ir dar kažkada galvojo, kad gali tiesiog pamiršti savo mamą ir toliau gyventi pas Liną. Kaip ji galėjo būti tokia žiauri?

Ašaros užspaudė gerklę ir mergaitė privalėjo sustoti. Keliai sulinko patys, ir susmukusi ji pažvelgė į savo atvaizdą upės paviršiuje. Visa laukymė buvo apšviesta sidabrinės mėnesienos šviesos, pūtė šiltas nakties vėjas, o kažkur tolumoje girdėjosi laikrodžio dūžiai, skelbiantys, jog atėjo vidurnaktis.

Ravena nusiprausė veidą gaivinančiu upės vandeniu, iš lėto pakilo ir vedama mėnulio ėmė eiti į priekį, vis klimpo į balas ir purvą, bet jai tai nerūpėjo, ėjo ir tiek, kol galiausiai pasiekė tą pačią kalvelę, ant kurios stovėjo praeitą naktį. Aplinkui skraidė naktiniai paukščiai, o medžiai juodais kamienais ir šnarančiais dideliais lapais kėlė jai šiurpulį, bet ji stovėjo nejudėdama, susigūžusi, tarsi kažko laukė.

Nebesigirdint laikrodžio dūžiams dabar visą kaimelį gaubė kažkokia gąsdinanti tyla, o netrukus mėnulį užstojo debesys ir apylinkės paskendo visiškoje tamsoje. Mergaitė jau norėjo eiti atgal į Krištolo rūmus, bet buvo tokia pavargusi, jog neįstengdama daugiau žengti nė žingsnio ir susmuko...