Nerūpestingai supasi drugys ant blunkančio rugpjūčio sosto,
Rytai atvėso ir ilgėja, ir tamsėja vakarai,
Tačiau dar vėjas drungnas ir jis švelniai glosto.
Jauti, kad būtį tarsi brangią dovaną gavai.
Žemės trauką matuoja krituoliai sode.
"Į senatvę krenti..." - kužda tavo vienatvė.
Iš menkų trupinių kaip surinkti save?
Anei vienas nuo sosto lig šiol nepasakė.
Glosto vėjas pabalusias plauko gijas
Ir jokių pažadų, ar laikys tavo šaknys.
Daug saldinių pradžių sucukrėjo, deja.
...atbundi. Nei rugpjūčio dienos, nei plaštakės.