O gaisrinės vis lekia, drasko kelią

O gaisrinės vis lekia, drasko kelią,
Montuoja garsą, skleidžia nesvarumą.
Pro bėgančias šakas opiausiai gali
Suprast save ne žmonės, o likimai.

Tik metai čia žydri skėriai po skėčiu –
Vandens tirpumas neigiamai nuteikia,
Nes gal anksčiau tau būčiau nemokėjus,
Nasrais paduočiau ėsti ryklio druską.

Ne ant žaizdos ir ne ant lūpų denio
Mane supils į pieno butelį – daužysim.
Tas gaisras po mažai, gležnai tipeno
Pro ribą neutralią moterystės.
Riva