Mes neriam kartu į svirpliuojantį migliną vakarą,
Kur nedaug paslapčių - tiktai lūkesčiai ir atminimai.
Kiek ramybės tada, kai glėbys toks globėjiškai atviras,
Nors rugpjūtis pabiro aitrokais prinokusiais kmynais.
Eikš. Puodelis arbatos garuoja pažįstamom mėtom.
Patylėsim, klausysim cirpimo ir vakaro godą godosim.
Rudenėjam - aistrų anei mėtom, nei vėtom,
Tad ir lūkesčius miglinu svirpiančiu vakaru klojam.
Tai nėra liūdesys, tai praėjusios vasaros varva.
Laimė būt viens kitam kasdienybės klampiu medumi.
Net jei miglos užklos daug kartotą brangiausiąjį vardą,
Vėl sugrįš vakarai, himną būčiai ramiai svirpdami.