Septintas skyrius. Magiškasis kambarys

Išaušo rytas. Saulė iš lėto nuslydo dangaus skliautu ir nutvieskė nedidelę patalpėlę, kurioje, atrėmusi galvą į sieną, miegojo Ravena. Spinduliai jos miego nė kiek netrikdė, tačiau netrukus aplinkui pradėjo neramiai skraidyti daugybė paukščių, ir pasitrynusi akis ji net pašoko iš vietos. Nepajuto, kaip užmigo, tikriausiai buvo labai pavargusi, juk visą dieną praleido keliaudama tuneliais.

Prisislinkusi prie savęs kuprinę, mergaitė išsitraukė keletą skanėstų ir skubiai papusryčiavo. Širdį draskė liūdesys prisiminus, kas atsitiko vakar, be to, vis dar nesurado brangakmenio ir nė neįsivaizdavo, kur jis galėtų būti, juk šiame bokšte daugiau nieko nebuvo, tik ta spalvota akmenėlių mozaika.

Kąsniai strigo gerklėje, ašaros riedėjo skruostais ir krito ant marmurinių grindų. Kaipgi viskas galėjo pakrypti tokia siaubinga linkme? Kaip jai dabar grįžti pas Neptūną ir pasakyti, kad visos jų pastangos nuėjo veltui? Tikriausiai jis neapkęs jos labiau nei visko savo gyvenime, juk ir vėl pasielgė kaip paskutinė bailė, o viskas, ką beliko daryti, tai verkti. Juk turėdama tokią pavojingą galią savyje galėjo pulti ir užmušti savo tėvą, ar bent jau sužaloti taip pat, kaip prieš mėnesį sužalojo Rodžerį.

Ne, Ravena papurtė galvą. Ji tik bandė apgauti save. Jai jokiu būdu nepavyktų įveikti Tasdaro, jis panorėjęs galėtų užvaldyti įvairius pasaulius ir dimensijas, o ji būtų bejėgė, kad tai sustabdytų. Net Neptūnas tai pripažintų.

Pakilusi nuo grindų mergaitė užsidėjo ant pečių kuprinę ir susiruošė palikti bokštą, bet dar stabtelėjusi išsitraukė savo durklus ir kurį laiką laikė juos ištiesusi sau prieš veidą. Po to, kai nusmeigė Ževodano žvėrį, pažadėjo sau, kad bus stipri, kad nepasiduos jausmams, tačiau vis dėlto pasidavė. O ką daugiau daryti, kai viskas taip nesisekė? Apsimesti, kad viskas kuo puikiausiai?

Ravena ir vėl papurtė galvą. Neapykanta ant tėvo dabar peraugo į pasibjaurėjimą. Kaip jis gali taip niekšingai pasielgti? Įkalinti savo žmoną? O jei taip galėjo, tai ar apskritai ją mylėjo?

Į galvą lindo įvairios mintys, bet mergaitė žinojo, kad turi paskubėti, tad paslėpė durklus jiems įprastoje vietoje ir išbėgo iš bokšto. Šį kartą visiškai nekreipė dėmesio į ją supantį grožį, privalėjo grįžti pas Neptūną ir viską jam papasakoti, nesvarbu, kaip jis į tai reaguos. Tiesos išvengti jis negalėjo.

Bet staiga Ravena stabtelėjo ir suklupusi ant takelio susiėmė už galvos. Ją taip diegė, jog atrodė tarsi koks grąžtas bandytų įsigauti į jos smegenis.

„Radau Magiškąjį kambarį! Kuo greičiau ateik!“ – nuskambėjo mintyse Neptūno balsas.

Skausmas kaip greitai atsirado, taip greitai ir dingo. Nieko nesuprasdama mergaitė pakilo ir nuskubėjo išėjimo link. Gaišti negalėjo, todėl visą laiką bėgo, juk tunelis buvo gana ilgas, o ji nenorėjo ir vėl susidurti su Tasdaru. Ir nors skubėjo, vis tiek užtruko daugiau nei valandą, kol pagaliau atsidūrė prie žemėje įrėžtos savo vardo raidės. Neptūnas rymojo prie sienos ir laukė jos.

– Kaip gerai, kad tu sveikas, – pribėgusi ji stipriai apkabino draugą.

– Malonu ir vėl tave matyti, – nuraudo berniukas. – Kaip sekėsi?

Ravena susigėdusi paleido Neptūną ir kaltai panarino galvą.

– Man nepavyko, aš... neradau brangakmenio.

– Nieko tokio, – ramino ją Neptūnas ir jau sukosi eiti tuneliu. – Galėsime kartu jo paieškoti, tik pirmiau eikime į Magiškąjį kambarį. Radau jį toje angoje, kur tu vos neįkritai, ne be reikalo ji ten buvo.

– Palauk, – mergaitė skubiai pačiupo jam už rankos. – Kol nenuėjome, turiu tau šį tą pasakyti. Tai labai svarbu.

Neptūnas kiek nustebęs atidžiai nužvelgė jos veidą.

– Gerai. Kas tai?

– Aš... – Ravena žiojosi sakyti, bet gerklę tuoj užspaudė ašaros ir ji užsidengė rankomis veidą. – Mano tėvas... jis buvo tunelyje ir atėmė iš manęs brangakmenius. Aš nieko nesugebėjau padaryti, viskas įvyko taip greitai!

Berniukas išsigandęs sugriebė ją už pečių.

– Tau viskas gerai? Jis tau nieko nepadarė?!

Mergaitė tik papurtė galvą.

– Ne, bet aš susimoviau ir dabar nebeturiu brangakmenių. Tu turėtum ant manęs siaubingai pykti, aš dėl visko kalta...

– Tu juokauji? Kodėl turėčiau ant tavęs pykti? Man kur kas svarbiau tavo gyvybė, tau dar pasisekė, kad Tasdaras nepadarė kažko daugiau.

– Tikrai? – ašarotomis akimis ji pažvelgė į draugą. – Tu ant manęs nepyksti?

– Nė kiek, tu juk mano draugė. Be to, žinau, kaip stengeisi tuos brangakmenius surasti. Labai dėl to nesijaudink, jei reikės, pats nuvyksiu pas Tasdarą ir tuos brangakmenius iš jo atimsiu.

– Betgi jis kur kas už tave stipresnis, tu neįveikei net Rodžerio, kaip gali įveikti jį?

– Tu teisi, bet aš turiu draugų, kurie gali man padėti, neprivalau keliauti vienas.

– Žinoma, – Ravena nusibraukė ašaras ir dar kartą stipriai jį apkabino. – Kaip gerai, kad tu toks optimistiškas, viena tikriausiai neištverčiau.

– Gerai gerai, eikime į Magiškąjį kambarį, – šyptelėjo jis. – Pamatysi, viskas bus gerai.

– Kalbi taip, tarsi žinotum ateitį. Gal tu aiškiaregys?

– Ne, tiesiog jaučiu. Eime.

Jis pamojo ranka ir vaikai nedelsdami nuėjo atgal, išėjimo iš Senųjų Atakanos požemių link. Žibintuvėlio šviesa netrukus užpildė tunelį.

– Bet kodėl man taip skauda galvą, kai kalbi su manimi telepatiškai? – staiga paklausė Ravena. – Ar taip ir turi būti?

– Įprastai ne, bet tu dar nesi įvaldžiusi savo gebėjimų, todėl ir skauda.

– Suprantu, – linktelėjo ji. – Bet kaip man išmokti juos valdyti? Ką turėčiau daryti pirmiausia?

– Kontroliuoti emocijas, o tai padaryti geriausiai padeda meditacija, joga, tai-chi ir kitokie panašūs dalykai. Jeigu nori, išmokysiu tave, kai ištrūksime iš šių tunelių.

– Puiki mintis, – apsidžiaugė Ravena.

Bekalbėdami draugai pagaliau perėjo tunelį ir sustojo prie duobės, kurią prieš tai dengė akmenų krūva. Mergaitė žvilgtelėjo žemyn, bet matė tik tamsą, ir jai kažkodėl pasidarė nejauku.

– Čia nėra labai gilu, galime paprasčiausiai nušokti, – nerūpestingai nusijuokė Neptūnas. – Nors ne, jei nušoktum paprastai, tikriausiai susilaužytum kojas.

– Tuomet kaip reikia šokti? – suraukė antakius Ravena.

– Naudojant burtus. Pažiūrėk, ką padarysiu, tik duok man ranką, šoksime kartu.

Ji tik linktelėjo, nors niekaip negalėjo suprasti, ką jis ketina padaryti. Vos tik padavė ranką, Neptūnas nė neperspėdamas petimi stumtelėjo ją nuo krašto ir nušoko pats. Ravena išsigandusi ėmė klykti, bet netrukus suprato nebekrentanti ir pažvelgusi sau po kojomis net aiktelėjo iš nuostabos. Jie abu sklendė ore, o jiems po kojomis žibėjo melsva šviesa, kuri ir neleido visu greičiu nukristi į duobę.

– Matai? Sakiau, kad panaudosiu burtus, – pasigyrė berniukas. – Nėra ko bijoti.

Jie iš lėto ėmė leistis žemyn. Mergaitė šį kartą žiūrėjo į draugą, niekaip negalėdama atsistebėti, kaip jis gali būti toks linksmas po visko, kas nutiko, o po kelių minučių jų kojos saugiai pasiekė žemę. Tunelis, kaip ir visi kiti, buvo šaltas ir akmeninis, tik, žinoma, žymiai tamsesnis. Bet eiti juo ilgai nereikėjo, durys į Magiškąjį kambarį buvo visai šalia. Ravena nedrąsiai jas pravėrė ir žvilgtelėjo į vidų. Kambarys atrodė labai panašus į tą, kuriame jie rado pirmąjį brangakmenį – akmeninis, beveik tuščias, tik ne toks didelis ir visiškai neturėjo kampų, nes buvo apvalus.

– Gal turi degtukų? – paklausė ji draugo, pamačiusi prie durų pritvirtintus deglus.

Neptūnas be žodžių juos uždegė, o kai patalpa nušvito, joje buvo galima pamatyti ir daugiau detalių. Pačiame viduryje, kaip ir rašė Febas, buvo nubrėžtas lygus apskritimas, o jo viduryje – magiška penkiakampė žvaigždė, ant kurios kampų reikės sudėti visus brangakmenius. Kiek toliau nuo jos patalpą papildė daugybė lajinių žvakių, kurios buvo tokios senos, jog atrodė prilipusios prie grindų.

– Gali būti, kad mums nė neprireiks visų brangakmenių, – staiga prakalbo Neptūnas. – Prisimeni, Febas sakė, kad jie reikalingi tik tam, kad apsaugotų nuo Tasdaro pasiųsto blogio. Galbūt turėdami mažiau brangakmenių nebūsime tokie saugūs, bet vis tiek pateksime į Nebūties pasaulį, ką manai?

– Net nežinau, juk dabar galime rasti tik tą vieną brangakmenį trečiame tunelyje, – susimąstė Ravena. – Ar tiek užteks?

– Nesu tikras, bet pabandyti verta, ar ne? Be to, vis dar galime gauti brangakmenį iš tavo sesers ir tą, kurį Tamsos tvirtovėje paslėpė Rodžeris.

– Ir kaip planuoji tai padaryti? Galbūt mums kaip nors pavyktų įsibrauti į mano tėvo namus, bet pas Rebeką tikrai ne, Febas aiškiai pasakė, kad niekas nežino, kur rasti Rubeno planetą.

– Teisybė, bet vis geriau, nei nieko nedaryti, – Neptūnas nusimetė nuo pečių kuprinę ir patogiai įsitaisęs ant grindų išsitraukė Šešėlių knygą. Pervertęs kelis puslapius padėjo ją priešais save. – Štai burtažodžiai, kuriuos tau reikės ištarti. Padarykime eksperimentą.

– Kokį? – susidomėjo draugė.

– Pabandykime atverti vartus dabar ir patikrinkime, ar jie atsivers be brangakmenių. Į Nebūties pasaulį, žinoma, kol kas neisime, jeigu iš ten sklis labai didžiulis blogis, bet bent jau bus aišku, ar burtai veikia vieni.

– Na gerai, – sutiko Ravena ir pakėlusi knygą atsisėdo į pentagramos vidurį. Minutėlę spoksojo į burtažodžius, bet galiausiai ėmė aiškiai skaityti: – Via temporis, iam clamo ad te via spatti.

Neptūnas susijaudinęs įdėmiai žiūrėjo į ją ir laukė, kas nutiks toliau. Ravena net sulaikė kvėpavimą, bet kurį laiką niekas nesikeitė. Ji jau pamanė, kad galbūt ne taip perskaitė burtažodžius, bet staiga apskritimas su pentagrama žybtelėjo aiškia sidabrine šviesa, kuri iš lėto perėjo į auksinę, o po to persimainė į raudoną.

– Veikia, – sukuždėjo berniukas.

Tuo metu apskritimas keletą kartų sumirksėjo ir galiausiai visai užgeso. Vaikai vis dar sėdėjo sustingę savo vietose, tikėdamasi, kad įvyks dar kažkas, bet veltui, nė viena pentagramos gyslelė nebesužibėjo.

– Beprasmiška, mums nepavyks, – nusivylė Ravena. – Mano tėvo pasiųstas blogis neleidžia atidaryti vartų, aš ir vėl jaučiu keistą galią... lygiai tokią pačią, kai jis ateina...

– Nesijaudink, Tasdaras dabar neateis, tau tik taip atrodo, nes jauti jo energiją.

– Žinau, – linktelėjo ji. – Vis tiek labai keistas jausmas...

– Neliūdėk, mes kaip nors rasime išeitį, jeigu nepavyks atidaryti vartų su vienu brangakmeniu, tada gal pavyks susisiekti su Gordonu?

– Ir kuo jis galėtų mums padėti?

– Gordonas yra labai patyręs burtų srityje, galbūt jam pavyktų rasti burtus, kurie perkeltų mus į Rubeno planetą pas Rebeką?

– Betgi tu sakei, kad neįmanoma teleportuotis ten, kur niekada nebuvai, – susirūpino ji.

– Žinau, bet kartais būna burtų, kurie laužo taisykles, nors jais gali naudotis tik keletas, – pakilo nuo grindų jis. – Geriau dabar eikime ieškoti trečio brangakmenio, vis tiek nieko kito daryti negalime, ką manai?

– Tu teisus, – atsiduso Ravena.

– Pasilik Šešėlių knygą sau, jos tau reikia labiau, nei man.

Mergaitė sutiko ir skubiai paslėpė ją kuprinėje. Vaikai nedelsdami paliko Magiškąjį kambarį ir naudodami burtus, lygiai taip pat, kaip ir nusileido į duobę, pakilo į viršų. Ravena vis dar negalėjo atsistebėti, kokių įvairių burtų moka jos draugas, pati nesulaukė, kada galės išbandyti, bet tuo pačiu žinojo, kad tai, ką pamatė, yra dar labai maža dalis iš visko, ką teks pamatyti vėliau. Be to, puikiai prisiminė, kad burtai ne žaidimai ir juos naudojant per dažnai galima nusilpti ar net blogiau.

– Žinai, Neptūnai, – staiga prakalbo ji, jiems einant trečiuoju tuneliu. – Dažnai pagalvoju apie tai, kaip mes susipažinome.

– Taip, o kas negerai?

– Tu juk susipažinai su manimi ne be reikalo, o tam, kad pasakytum tiesą apie tikruosius mano tėvus, ar ne?

– Ką nori tuo pasakyti? – nesuprato berniukas.

– Na... tiesiog tu, kiek pamenu, pažįsti mano mamą.

– Taip, ji ir pasiuntė mane, kad viską tau papasakočiau.

– Bet kaip jūs susipažinote? Ir kodėl ji pasiuntė būtent tave?

Neptūnas sunerimęs stabtelėjo, bet nenorėdamas jaudinti draugės tuoj vėl pradėjo eiti.

– Kas yra? Kodėl man nesakai? – ji švelniai sugriebė jį už rankos. – Neptūnai, kodėl tu toks paslaptingas?

– Aš ne paslaptingas, tiesiog viskas labai komplikuota, gal galime apie tai pasikalbėti kitą kartą?

Ravena nenoromis paleido Neptūno ranką, leisdama jam suprasti, kad sutinka. Ir nors nujautė, kad jis kažką slepia, nenorėjo versti ir erzinti jo klausimais. Draugo veidas atrodė labai rimtas, ir ji nežinojo, ar jis nerimauja dėl to, ką ji pasakė, ar tiesiog bando galvoti apie užduotį, tačiau netrukus jos dėmesį patraukė į sienas atsimušantis aiškus varpelio skambėjimas. Berniukas staigiai apsigręžė.

– Girdėjai? – sukuždėjo Ravena.

Neptūnas linktelėjo ir pridėjęs pirštą prie lūpų kurį laiką įdėmiai klausėsi. Garsas artėjo jų pusėn, ir Ravenai darėsi vis baisiau, kad draugas nieko nedarė, tiesiog stovėjo ir laukė.

– Kartą tai jau girdėjau, – stengdamasi kuo tyliau prakalbo ji. – Tada, kai Melburnas mus atskyrė ir viena nuėjau į antrąjį tunelį.

– Kaip manai, kas tai galėtų būti?

– Man nerūpi, geriau paskubėkime.

– Palauk, jaučiu tyrą energiją, čia tikrai ne tavo tėvas, gali nebijoti. Tyliai pabūkime, galbūt pavyks pamatyti.

Neptūnas atsitūpė prie sienos ir išjungęs žibintuvėlį toliau žiūrėjo į tunelio tamsą. Nieko nesuprasdama Ravena įsitaisė šalia jo, nors tai labiau darė ne iš smalsumo, o tam, kad būtų arčiau draugo, jei juos užkluptų pavojus.

Ilgą laiką jie tiesiog klūpojo tamsoje ir klausėsi varpelio, bet tada pasigirdo tyli rauda. Ravena įsitempė ir tik dar labiau prigludo prie berniuko. Šis nė nekrustelėjo, o po dar kelių kankinančiai ilgų minučių tamsoje ėmė kažkas ryškėti. Labai lėtai ta šviesa slinko vaikų pusėn, ir kuo arčiau ji buvo, tuo aiškiau mergaitė įžiūrėjo žmogaus siluetą, apgaubtą sidabrinės mistiškos šviesos. Vaizdas ją tiesiog pakerėjo ir ji užmiršo visą baimę, norėjo iš arčiau pažvelgti į tą būtybę. Jos pieno baltumo veidas atrodė nuostabiai gražus, tarsi iškaltas iš marmuro, tobulai lygūs juodi plaukai krito ant nuogų pečių ir krūtinės, prie kurios ji glaudė kažkokį į audeklą susuktą nešulį. Ji vilkėjo balta iki žemės suknele, iš apačios matėsi tik kyšančios pėdos, kai basa ji žengė per šaltą akmeninį grindinį. Ravena nesuprato, ką visa tai reiškia, bet paklausti draugo nedrįso, nenorėdama visko sujaukti ir išgąsdinti būtybės, kuri taip graudžiai verkė, jog jai pasidarė gaila. Tačiau staiga ji sustojo, tarsi būtų pamačiusi vaikus, ir tiesiog dingo kaip dūmas, po savęs nepalikdama nė pėdsako.

– Kaip manai, kas ji? – pakildama nuo žemės paklausė Ravena.

– Nejau nesupratai? – įjungdamas žibintuvėlį šyptelėjo Neptūnas. – Tai Atakana. Prisimeni, pasakojau istoriją, kad jos dvasia klaidžioja požemiuose ir ieško savo vaikų.

– Vadinasi, visa tai ne šiaip išgalvota istorija.

– Žinoma, niekada tuo net neabejojau. O dabar geriau eikime ir negaiškime savo brangaus laiko.

Ilgą laiką jie tiesiog ėjo tylėdami, nenorėdami nukreipti dėmesio kitur, o po valandėlės sustojo prie metalu kaustytų durų. Ravena nedvejodama jas atidarė, ir priešais vaikus atsivėrė neregėto grožio panorama. Dabar, kai ją apšvietė virš zenito pakilusi saulė, viskas atrodė kur kas įspūdingiau, tarsi kokioje pasakoje.

– Kokia čia vieta? – paklausė berniukas, išvydęs tolumoje dangų rėžiantį bokštą. – O ten brangakmenio ieškojai?

– Taip, bet neradau. Kaip mes galime jį rasti tokioje milžiniškoje erdvėje?

– Nesuk dėl to galvos, aš juk moku skraidyti, – skardžiu balsu nusijuokė jis. – Pirmiau dar kartą patikrinkime bokštą, noriu įsitikinti, kad brangakmenio ten nėra.

– Gerai, bet jeigu tu skrisi, kaip iki ten nusigauti man?

– Skrisime kartu, – ramino jis ir nelaukdamas ištarė burtažodį: – Ascendit!

– Bet Neptūnai, aš...

Tačiau mergaitė spėjo tik aiktelėti, kai draugas pačiupo jai už rankos. Kojos atsiplėšė nuo žemės, ji tikėjosi, kad jos svoris nusvers Neptūną ir jam bus sunku skristi, bet taip neįvyko, jie abu pakilo į orą ir nuskriejo tarp pūkinių debesų. Iš pradžių Ravena bijojo, kad nukris žemyn, ir stipriai užsimerkė, iš visų jėgų spausdama jo ranką, bet tada pajuto nenusakomą lengvumą ir nustebusi pažvelgė į apačią. Jie sklendė ore kaip besparniai paukščiai, daugybė medžių iš viršaus atrodė tokie maži, tarsi skruzdėlės, o šiltas vėjas taršė plaukus ir glostė įkaitusius skruostus. Nejučia ji užsimerkė ir mėgavosi akimirka, buvo nuostabiai gera ir ji niekada nesijautė tokia laisva, o Neptūnas sklendė visai šalia, žvelgdamas į draugę ir nuoširdžiai šypsodamasis.

– Deja, negaliu daugiau skristi, burtai tuoj išsisklaidys, – prakalbo jis.

– Gerai, tada nugabenk mus prie viršutinio bokšto lango, – atitoko Ravena. – Nereikės eiti laiptais.

Neptūnas stipriau suspaudė draugės ranką ir jau kiek greičiau nusklendė prie arkos. Tik tada, kai ji atsisėdo ant palangės ir nušoko vidun ant tvirtų grindų, įsmuko pats. Nedidelė patalpa buvo apšviesta akinamos saulės šviesos, tačiau, be akmenėlių mozaikos, joje absoliučiai nieko nebuvo.

– Pažiūrėk, toje mozaikoje pavaizduotos visos Saulės sistemos planetos, – tarė Ravena. – Gal tai kažką reiškia?

– Įdomu. Leisk atidžiau apžiūrėti.

Berniukas perėjo kambarį ir atsistojo priešais mozaiką. Kurį laiką žiūrėjo į ją nepratardamas nė žodžio, pirštais braukdamas per grublėtus iškilimus, bet staiga jo akys prisipildė nuostabos.

– Brangakmenis!

– Kur? Kur? – sutrikusi ėmė dairytis mergaitė.

– Štai čia! Mėnulis! Oniksas! – džiaugėsi traukdamas brangakmenį jis.

– Kaip galėjau jo nepastebėti? – nusistebėjo ji. – Tas juodas mėnulis iškart patraukė mano dėmesį, bet nemaniau, kad jis gali būti brangakmenis.

Neptūnas pagaliau išjudino akmenėlį ir laikydamas jį delne ištiesė į draugę. Ravena akimirką abejojo, nežinodama, ar tikrai gali jį saugoti, juk prieš tai prarado net du, bet paskui nusprendė, kad šis brangakmenis ypatingas, o ji yra vienintelė, kuri privalo jį turėti, juk niekas kitas negalės išvaduoti Arelos. Tai jos pareiga, negalėjo užkrauti jos Neptūnui, o jis, matyt, tai puikiai suprato, štai kodėl brangakmenį atidavė jai.

– Tai tiesiog nuostabu, galėsime patikrinti, ar su juo atsidaro vartai.

– Tada metas grįžti į Magiškąjį kambarį, – šyptelėjo mergaitė, delnuose spausdama žybčiojantį oniksą. – Šį kartą niekam neleisiu jo paimti.

Neptūnas tik sutiko, kad taip ir bus, ir vaikai nelaukę išbėgo iš bokšto, tačiau jiems dar nepasiekus išėjimo berniukas staiga stabtelėjo, prie metalinių durų pastebėjęs matytą vyriškį.

– Melburnas! Ko jam ir vėl reikia?! – iš pykčio net suurzgė jis. – Pabūk čia, aš su juo pasikalbėsiu.

Ravena liko stovėti, o Neptūnas ėmė iš lėto eiti į priekį. Melburnas taip pat žengė artyn, mergaitė aiškiai matė jo veide klastingą šypseną ir tik dar stipriau spaudė delnuose brangakmenį. Širdis krūtinėje daužėsi kaip pašėlusi. Kas gi dabar atsitiks? Ar jie kausis?

– Ir vėl pasiuntė Tasdaras? – sustojęs prie pat Melburno rimtai paklausė Neptūnas. – Kad atimtų paskutinį brangakmenį, ar ne?

– Tasdarui to brangakmenio nereikia, jis bevertis, – nusijuokė vyras. – Būtų užtekę paimti tik vieną, kad jums nepavyktų atidaryti vartų.

– Iš kur taip gerai žinai?

– Pats pabandžiau, netiki? Tasdaras viską mato ir gali nuspėti visus tavo veiksmus, kaip manai, iš kur sužinojo apie brangakmenius?

– Kada nors aš jį nudėsiu! – netvėrė berniukas, jo ranka iš lėto slydo per prisegtą prie diržo durklą.

– Labai įdomu, bet pamiršai vieną dalyką, – jis akimirką tylėjo, atidžiai žiūrėdamas į priešininką ir jo ginklą. – Tasdaras nemirtingas, kaip žadi įveikti neįveikiamą?

– Matyt, pirmiau teks įveikti tave, – šyptelėjo jis.

– Atėjau čia ne kautis, Tasdaras nori, kad perduočiau tau žinutę. Jis įtaria, kad esi vienas iš sergėtojų, todėl negali tavęs nužudyti.

– Ir kas man iš to, kad jis kažką įtaria?

– Nes jis planuoja surasti visus tris sergėtojus, kad galėtų tavimi galutinai atsikratyti. Gali būti laimingas, kol jis to nepadarė, bet ateis diena, kai pralaimėsi ir nebegalėsi gelbėti savo draugės, o jos likimas taip pat nulemtas, pats žinai.

Ravena nieko nesuprasdama įdėmiai klausėsi jų pokalbio. Ką visa tai reiškia? Neptūnas galbūt yra sergėtojas? Kodėl pats niekada to nepasakė? Ir ką Melburnas turėjo omenyje sakydamas, kad jos likimas nulemtas? Neptūnas kartą tai jau minėjo, bet nieko konkretaus nepasakė, neva tai gali padaryti tik Arela. Bet iš kur tai žino Melburnas?

Tuo metu berniukas iš visų jėgų užsimojo durklu į priešininką, bet šis tik mostelėjo apsiaustu ir, kaip jam įprasta, tiesiog dingo. Susverdėjęs Neptūnas krito į žolę ir neatsikėlė. Ravena sunerimusi puolė prie jo.

– Ar tau viskas gerai?

– Taip, žinoma, man tik pikta, kad jis čia pasirodė. Mes vis tiek patikrinsime vartus, nesvarbu, ką jis sakė.

– Bet ką darysime, jei vartai tikrai neatsidarys?

– Nebūk tokia pesimistiška, Ravena, būtinai ką nors sugalvosime.

Mergaitė padėjo draugui atsistoti ir jie išėjo pro metalines duris. Kol ėjo, ji niekaip negalėjo išmesti minties, apie ką kalbėjo Melburnas, o Neptūnas, atrodo, buvo kažkoks nešnekus ir net nesivargino visko paaiškinti. Kažkas slėgė jo širdį.

– Žinau, ką tu galvoji, – staiga prakalbo jis. – Kad visuomet kažką nuo tavęs slepiu ir panašiai. Bet tai darau tik tam, kad nesijaudintum, dabar tau kur kas svarbiau išlaisvinti Arelą iš Nebūties pasaulio, nenoriu, kad galvotum apie kažką kitą.

– Gerai, – linktelėjo ji. – Nepykstu ant tavęs.

– Kai viskas pasibaigs, aš tau viską paaiškinsiu, pažadu.

Ravena tik supratingai pažvelgė į jį, leisdama suprasti, kad nenori jo nei versti, nei jaudinti. Neptūnas kiek aprimo ir tapo toks pat linksmas, kaip įprastai. Beeidami jie šnekučiavosi apie jiems įprastus dalykus: mokyklą, savo vaikystės prisiminimus ir tai, kaip abu ilgą laiką gyveno pas globėjus, nežinodami, kas yra tikrieji jų tėvai. Bet galiausiai kelias baigėsi ir jie vėl sustojo prie Magiškojo kambario durų. Ravenos širdis daužėsi kaip pašėlusi ir, rodės, tuoj iššoks iš krūtinės. Artėjo tiesos akimirka: vartai atsidarys arba ne.

Be žodžių jie abu puolė į vidų. Mergaitė atsisėdo viduryje apskritimo su pentagrama, išsiėmė iš kuprinės Šešėlių knygą ir atvertė puslapį su burtažodžiais.

– Brangakmenius reikia sudėti tam tikra tvarka, ar ne? – pasitikslino berniukas. – Tai reiškia, kad oniksas turėtų būti...

– Vakaruose, ant kairiojo pentagramos smaigalio, – užbaigė Ravena.

Jis atsargiai patupdė brangakmenį ir per kelis metrus atsitraukė. Daugiau nebereikėjo nieko aiškinti, mergaitė pakėlė priešais save knygą ir aiškiai ištarė:

– Via temporis, iam clamo ad te via spatti.

Vaikai laukė. Įtampa tvyrojo ore. Kaip ir praeitą kartą, pentagrama perėjo nuo sidabrinės iki geltonos ir raudonos šviesos. Tuo metu Ravenai iš rankų iškrito knyga ir ji susiėmė už galvos.

– Skauda... žymę... – vos girdimai ištarė.

– Tikriausiai dėl to, kad nėra visų brangakmenių, juk vis dėlto tu esi šeštasis, – susimąstęs suraukė kaktą Neptūnas. – Nieko neišeis, teks susisiekti su Gordonu.