– Žinai, Rodžeri, dažnai pagalvoju apie tai, kas būtų, jei būčiau pasiėmęs Raveną į Tamsos tvirtovę, užuot leidęs jai būti tavo namuose, – Tasdaras palinko prie skaidraus krištolo rutulio, paguldyto ant raudonos kaip kraujas pagalvėlės.

– Ir? – kilstelėjo antakius šalia jo stovintis parankinis.

– Nejaugi nesupranti? Jeigu ji būtų augusi Tamsos tvirtovėje, dabar nereikėtų galvoti apie tolimesnius jos žingsnius, nes ji jau būtų mano pusėje.

– Suprantu, bet kodėl dabar apie tai kalbate?

Tasdaras akimirką žvelgė į jį, akyse po truputį išryškėjo raudonai deganti liepsna. Atrodė, jis tuoj pratrūks, bet dėl kažkokios priežasties sutramdė savo emocijas.

– Iš dalies tu kaltas, kad iškart nepasakei visos tiesos, o man prireikė ne vienerių metų, kad surasčiau savo dukterį pats.

– Argi nesakėte, kad norėjote suteikti jai paprastą gyvenimą? – priminė jam Rodžeris.

Demonas lėtai perbraukė per lygų rutulio paviršių.

– Sakiau, bet jei ji būtų augusi su manimi nuo pat kūdikystės, puikiai būtų praleidusi laiką ir čia. Aišku, būtų kur kas anksčiau sužinojusi, kad yra pusiau demonė, bet tai nė kiek nebūtų jai trukdę ramiai gyventi.

Vyras kaltai panarino galvą.

– Atleiskite man, žinau, kad padariau klaidą, bet dabar nieko negaliu pakeisti.

– Tiek to, nebausiu tavęs už tai, vis tiek prisiviliosiu Raveną kitokiais būdais, o taip, galbūt, bus net įdomiau, – šyptelėjo jis. – O kaip tavo žaizdos? Vis dar nepasveikai?

– Ne, pone, po kautynių praėjo dar labai mažai laiko. Kodėl klausiate?

– Būtų neblogai, kad kuo greičiau susidorotum su Gordonu, vis dar yra galimybė, kad jis įsikiš ir sugadins visus mano planus, juk vis dėlto savo galiomis beveik prilygsta man, – paaiškino Tasdaras. – Niekada nepalieka manęs ramybėje, kaip koks įkyrus parazitas.

– Suprantu, valdove, pasistengsiu, kad tai būtų kuo greičiau sutvarkyta, – linktelėjo jis. – Beje, vakar šį tą sužinojau iš Oberono, galbūt suintriguos.

– Tikrai? – jis susidomėjęs atsitiesė.

– Ravena su Neptūnu bando jus apgauti ir iki Senųjų Atakanos požemių keliauja ne Krištolo rūmų tuneliu, o pro kitą įėjimą Arachrato mieste. Tikriausiai jie greitai pasieks Nebūties pasaulio vartus, tad Krištolo rūmų tunelio užblokavimas jiems nieko nereiškia.

– Žinau, – kiek suirzęs jis vėl palinko prie rutulio, kurio viduryje pradėjo suktis juodai raudoni ratilai.

– Bet kaip? – apstulbo Rodžeris. – Ir nuo kada?

– Jau seniai, – tyliai nusijuokė demonas. – Manai, kad neapgalvojau savo priešininkų veiksmų? Žinojau, kad jie taip greitai nepasiduos ir nepaliks Arelos Nebūties pasaulyje, bet dabar tai nesvarbu, daugiau nesikišk į tai, ką daro tie vaikai. Kaip jau sakiau, su viskuo susitvarkys Melburnas arba Gertrūda.

Kad ir kaip Rodžeriui buvo pikta, jis privalėjo su tuo sutikti, juk bandė apsimesti tobulu parankiniu, kad gautų viską, ko trokšta. Be to, Tasdaras buvo teisus, dabar jis negalėjo vykdyti užduočių, nes vis dar buvo sužeistas. Tuo metu prasivėrė salės durys ir pakėlęs galvą jis išvydo vidun įeinančius Oberoną ir Mirandą. Tai jį šiek tiek nustebino. Ko jiems gali prireikti tokiu metu?

– Atleiskite, valdove, turime pasakyti kai ką labai svarbaus, – mandagiai nusilenkdamas prakalbo Oberonas. – Nors galbūt tai jūsų nė kiek nepradžiugins.

– Klausau, – trumpai teištarė jis.

– Suprantate, tarnavome jums jau labai ilgai ir mums, žinoma, buvo didžiulė garbė, bet dabar norėtume išeiti.

– Ką?! – kiek per garsiai riktelėjo Rodžeris. – Ką visa tai reiškia?!

– Tęskite, – ignoruodamas jo emocijas paliepė Tasdaras.

– Tikrai būtų malonu pasitarnauti jums ilgiau, bet nusprendėme, kad nebepajėgiame tinkamai atlikti užduočių, pats matote, kad jau nesame tokie jauni, kokie buvome. Žinau, kad sudarėme sutartį visam gyvenimui, bet nebegalime būti labai naudingi, tad ar galėtumėte mus tiesiog išleisti? Prašau, mums tai labai svarbu.

Tasdaras kaip įprastai sunėrė rankas už nugaros ir susimąstęs lėtai patraukė jų pusėn. Rodžeris įdėmiai jį stebėjo, mėgindamas suprasti, apie ką jis galvoja.

– Žinoma, būtų labai gaila paleisti tokius ištikimus tarnus, kaip jūs, – sustojęs per porą metrų nuo jų pagaliau prakalbo demonas. – Bet šiuo metu turiu pakankamai kitų, kurie galėtų atlikti darbus už jus.

– Ar tai reiškia, kad sutinkate? – apsidžiaugė Miranda.

– Ką girdėjai, – pagarbiai nusilenkė jiems Tasdaras, pridėdamas ranką sau prie krūtinės. – Puikiai atlikote savo darbą, galite eiti užtarnauto poilsio. Jūsų pagalba man labai pravertė.

– Mes jums labai dėkingi, valdove, – taip pat nusilenkė Oberonas. – Ačiū už viską ir sudie.

Jie abu apsisuko ir greitai pranyko už durų. Rodžeris kurį laiką stovėjo ištiktas stabo, bandydamas suvokti tai, kas nutiko. Tėvai nusprendė palikti savo darbą, o tai reiškė, kad atsisakė padėti jam nuversti Tasdarą nuo sosto. Kaip taip gali būti? Ir kodėl Tasdaras taip paprastai juos paleido? Kas už viso to slypi?

– Matai, Rodžeri? – staiga prižadino jį iš minčių Tasdaras. – Galiu būti lojalus, jei ir tu toks būsi.

– Suprantama, – nežinodamas, ką pasakyti, teištarė jis.

– Svarbiausia, kad Oberonas ir Miranda išėjo taikiai, neturėdami jokių piktų kėslų prieš mane, todėl ir daviau jiems laisvę. Jie niekada net nebandė su manimi konkuruoti, bet tu norėjai juos nuvesti ne tais keliais, kad padėtų tau pasiekti savanaudiškus tikslus, tiesa? – pasitikslino demonas. – Bet kad ir kas vyko, kad ir ką bandei jiems įrodyti, jie visuomet mane gerbė.

– Galbūt, – gūžtelėjo pečiais jis, apsimesdamas, kad jam tai visai nerūpi.

– Tas pats gali būti ir tau: jeigu mane gerbsi, tada aš gerbsiu tave, supranti?

– Žinoma, – nusilenkė parankinis.

Tasdaras neskubėdamas grįžo prie krištolo rutulio ir ištiesė į jį rankas, tarsi koks plėšrūnas, bandantis pričiupti savo auką. Rutulio viduryje, kaip ir prieš tai, apsisuko juodai raudoni ratilai, o jiems išsisklaidžius išryškėjo vaizdas – tamsiu tuneliu bebėgantis Neptūnas. Tasdaro veide atsirado nežymi šypsena.

– Tik pažiūrėk, paspruko iš požemių. Įdomu, ką be jo veikia Ravena? Nori pažiūrėti?

– Kaip norite, valdove, – Rodžeris jau lenkėsi prie krištolo rutulio, kuriame vaizdas susiliejo ir mainėsi į kažką kitą, bet staiga pro duris įpuolė sunerimęs Melburnas, o jam iš paskos – Gertrūda.

– Atleiskite, kad nesibeldėme, bet sargybiniai ką tik pranešė, kad Neptūnas paspruko iš požemių, – dalykiškai kalbėjo jis. – Jie tikino matę jį prie vartų su Tamsos Karalystės kariuomenės šarvais.

– Mat kaip, – ramiai ištarė Tasdaras. – Mums jo nebereikia, palikite tą vaiką ramybėje.

– Bet kodėl? – nesuprato Gertrūda. – Mes taip stengėmės jį atskirti nuo Ravenos.

– Žinau, bet neverta nerimauti, aš jau susisiekiau su ja. Ravena žino, kad nuo manęs niekur nepabėgs.

– Tikrai? – apstulbo Melburnas.

– Viskas mano naudai, galite dėl to nė kiek nesijaudinti, – Tasdaras nužvelgė visus tris parankinius ir apie kažką mąstydamas kurį laiką tylėjo. – Nujaučiau, kad Melburnas ir Gertrūda nesugebės dirbti kartu, tad neskyriau labai svarbios užduoties. Kaip ir norėjai, Melburnai, galėsi užduotis ir toliau atlikti vienas.

– Ar tai reiškia, kad galėsiu būti su Rodžeriu? – mintyse tiesiog džiūgavo moteris.

– Taip, bet turėsite man įrodyti, kad esate geras duetas. Vos Rodžeris pasijus geriau, duosiu jums naują užduotį.

– Labai ačiū jums, valdove, – dėkojo ji.

– O dabar esate laisvi. Melburnai, tu dar pasilik.

– Geros jums dienos, – palinkėjo Gertrūda ir nusilenkusi skubiai išėjo. Rodžeris nusekė jai iš paskos.

Tasdaras minutėlę žiūrėjo į duris. Tikriausiai laukė, kol jie pranyks koridoriuje.

– Nesuprantu, – Melburnas pirmasis pasisuko į valdovą. – Kodėl paskyrėte mus dirbti kartu, jei žinojote, kad mums nepavyks sutarti?

– Viskas labai paprasta, mano mielas Melburnai, – demonas perėjo salę ir kaip įprastai pažvelgė pro langą, už kurio siautėjantis vėjas lenkė eglių viršūnes. – Kaip jau sakiau, nenoriu sukelti įtarimo Rodžeriui. Puikiai žinau, kad Gertrūda atvyko čia padėti jam, o ne tarnauti man, nors tikrai norėčiau, kad būtų priešingai. Jeigu būčiau iškart paskyręs ją būti Rodžerio partnere, galbūt jis įtartų, kad kažkas ne taip. Turėjau apsimesti, kad nieko nežinau, o jūsų nesutarimas man puiki dingstis skirti ją Rodžeriui, ar dabar supranti?

– Taip, – linktelėjo Melburnas. – Bet ar nebūtų daug geriau, jei jie būtų atskirai?

– Būtų, bet tegul jie daro, ką nori, vis tiek manęs neperpras. Įdomiausia bus sužinoti, ką jie bandys padaryti, kad mane nurungtų. Beje, kaip jums sekėsi su berniuku? Pavyko iš jo ką nors išgauti?

– Deja, bet ne. Prieš pagrobimą jis liepė Ravenai surasti kažkokį brangakmenį, bet kai uždariau jį už grotų, jis vis tiek atkakliai tylėjo.

– Sakai, brangakmenį? – susimąstė Tasdaras.

– Taip, – tikino jis. – Būčiau iškvotęs berniuką vėliau, bet jis pirmiau paspruko. Atleiskite, nemaniau, kad sugalvos tokią gerą priedangą, teks pasamdyti daugiau sargybos, kad tai daugiau nebepasikartotų.

– Nieko tokio, Melburnai, apie tą brangakmenį sužinosime kitaip. Pažiūrėk, ką šiandien gavau iš tėvo, – parodė į krištolo rutulį. – Per jį galėsime viską matyti.