Būsim sotūs abudu,
Sulaižę aistringos nakties šokoladą,
Leidę drėgmei cukrėt lyg nektarui ant geismo įkaitintos odos,
Nesuvokę kol kas
Ar praradę daugiau, ar atradę,
Pasmerkti, ištremti
Ar pakliuvę karališkon puoton.
Tvinksniai ūžia ritmingą būties nesulaikomos himną.
Tiek nuogi,
Jog išnert pasiruošę iš virpančio nuosavo kūno.
Balzganuos paryčiuos šokolado saldumas nedingo,
Tik sunku patikėti, kad kraujo žydėjimas būna.
Tuoj šešėliai įgis būtą tūrį, pilkumą aplies ryškios spalvos,
O ir aš prisidengsiu droviu pavėluotu raudoniu.
Buvom sotūs abudu, tačiau ar jauti - neprivalgėm.
Kūno tvinksniuos dainuoja sodrus šokoladinis skonis...