Demono vaikas II-11

Ketvirtas skyrius. Susitikimas su tėvu

– Kur aš?

Ravena apsidairė. Jautėsi tarsi sapne, nors žinojo, kad nesapnuoja. Bet kur atsidūrė ji nežinojo, juk prieš tai buvo su Neptūnu, aiškiai apšviestoje patalpoje, o čia tvyrojo neapsakoma tamsa.

– Kas čia? – visu balsu suriko mergaitė. – Neptūnai, atsiliepk!

Tačiau girdėjo tik savo balso aidą, kuris atsimušęs į sienas pamažu nuslopo nežinioje. Ji jau norėjo apsisukti ir bėgti, bet staiga ją iš visų pusių apsupo ugnis. Ravena prisidengė ranka akis, bet tuo metu kažką pajuto ir pažvelgė priešais save. Neaiškus siluetas niro tiesiog iš ugnies, jam einant į priekį mergaitė matė vis daugiau jo bruožų: skaisčiai degančias raudonas akis rūsčiame veide, juodus ilgus plaukus, užklojančius šarvu dengiančią krūtinę ir antpečiais apsaugotus pečius. Raudonas aksominis apsiaustas susiliejo su liepsnomis ir buvo sunku pasakyti, kada jis baigiasi.

– Kas tu? – mergaitės širdis stipriai sutvinksėjo krūtinėje. Nejaugi?..

– Tikrai nežinai? – būtybės akys įsmigo tiesiai į jos. – Tai aš, iš tavo vizijų.

Ravena žengė atatupsta. Norėjo kažką pasakyti, bet pritrūko žodžių. Nejaugi čia tikrai jos tėvas? Pats Tasdaras? Jeigu taip, vadinasi žino visus jos planus ir neabejotinai jai sutrukdys. Ką jai daryti? Nejaugi bėgti ir neįgyvendinti savo planų, dėl kurių taip stengėsi ir ne kartą buvo pakliuvusi į pavojų?

– Manei, kad išvengsi susitikimo? – tarsi perskaitęs jos mintis paklausė demonas. – Manei, kad be problemų gausi viską, ko trokšti? Jei taip, nuo šiol žinok, kad manimi atsikratyti tau niekada nepavyks, visuomet būsiu tavo galvoje.

Jis buvo jau visai arti. Ravena juto grėsmę, matė jo tvirtą figūrą, iškylančią priešais, bet nejudėjo, žinodama, kad pasprukti nepavyks, juk ji dar nemoka naudotis savo galiomis. O būtų atidavusi bet ką, kad mokėtų, tada galbūt viskas būtų visiškai kitaip...

– Kur Neptūnas? – drebančiu balsu paklausė ji.

– Nejaugi nesupranti? Čia ne Senieji Atakanos požemiai, o Tamsos Karalystė, – šyptelėjo jis. – Sveika atvykusi į savo tikruosius namus, Ravena.

– Tamsos Karalystė? – negalėjo patikėti ji. – Kaip aš čia atsidūriau?

– Nebijok, tavo kūnas vis dar požemiuose, bet mintys pas mane. Nepatariu priešintis, jeigu tau ką nors padarysiu čia, tai atsilieps ir ten.

– Ką visa tai reiškia? Kodėl mane čia pasikvietei?

– Vis dar nesupranti? – demonas nužvelgė ją nuo galvos iki kojų ir tyliai nusijuokė. Ravena buvo tokia panaši į savo mamą: tamsūs plaukai, švelnūs veido bruožai, toks pat atkaklumas ir mėlynų akių žvilgsnis, kuris visuomet jį traukdavo. Net ir dabar norėjo iš arčiau į jį pažiūrėti, bet mergaitė laikėsi metro atstumu, o jis nenorėjo jos per daug gąsdinti, juk vis dėlto tai pirmas jų susitikimas, būtų blogai, jei viską sugadintų.

– Nežinau, ko tu iš manęs nori, žinau tik tai, kad nieko gero.

Tasdaras žengė vieną žingsnį arčiau. Ravena įsitempusi atsitraukė, įdėmiai spoksodama net į menkiausius jo judesius, pasiruošusi bet kurią akimirką gintis.

– Tu manęs bijai? – su vos matoma nuostaba paklausė jis. – Gerai, bijok, išauš diena, kai paklusi man, net jei turėsiu tave priversti.

– Niekada! – sukaupusi drąsą paprieštaravo mergaitė.

Tasdaro akys tik dar labiau žybtelėjo.

– Manai, kad pavyks surasti Arelą? – pašaipiai paklausė jis. – Žinau viską, ką ketini daryti, galiu matyti kiekvieną tavo žingsnį.

– Ne, – purtė galvą ji. – Tu nežinai dar daugybės dalykų, ilgą laiką net nežinojai, kur mama mane paslėpė, nes jei būtum žinojęs, būtum seniai su manimi susisiekęs.

– Galbūt tai ir tiesa, kurį laiką nė nenumaniau, kur tu, bet jeigu nebūčiau žinojęs, kad tu šiuose požemiuose, argi dabar čia stovėčiau? – vyptelėjo jis. – Suprask, Arelos nebėra šiame pasaulyje, kaip padarysi tai, kas tau lemta?

– Aš rasiu būdą. Tu man nesutrukdysi.

– Tikrai? O jeigu Febo vizijos buvo netikslios? O jeigu jis viską ne taip suprato?

– Tai netiesa! Tu man meluoji! – įširdo ji.

– Netiki savo tikruoju tėvu, Ravena?

– Kodėl turėčiau tikėti tokiu, kaip tu? Febas man nemeluotų, jis... jis parašė... – sumikčiojo mergaitė, rydama karčias ašaras. Kaipgi jis gali taip žiauriai kalbėti? Ir kodėl jai taip skaudu tai girdėti, nors tvirtai žino, kad tai melas?

– Tikrai taip gerai jį pažįsti? Tikrai žinai, kad jis nemelavo? – toliau skaudino ją Tasdaras.

– Žinau! – susiėmusi piktai atkirto Ravena, jos rankos instinktyviai nusileido ant šlaunų, ten, kur kabėjo jos naujieji durklai.

– Argi turi įrodymų? – išsišiepė jis. – O jeigu Neptūnas irgi tave apgavo? Jeigu jis norėjo tavimi atsikratyti?

– Kodėl turėtų tai daryti? – mergaitė prabėgomis prisiminė, kaip Neptūnas stengėsi nuo jos nuslėpti tiesą, bet buvo visiškai įsitikinusi, kad jis tik norėjo ją apsaugoti nuo aplinkui tykančių pavojų, o ypač nuo tokio niekšo, kaip Tasdaras.

– Argi jam reikia demono? To, kuris bet kada gali jį nužudyti? – toliau šaipėsi tėvas. – Jis norėjo tavimi atsikratyti, nes būtum buvusi jam tik našta, o tu privertei jį keliauti kartu į šiuos tunelius.

– Ne, aš jo nepriverčiau, jis pats norėjo man padėti.

– Tu įsitikinusi, kad jis veltųsi į tokius pavojus dėl tavęs?

– Ką nori tuo pasakyti?

– Jei jis kaip nors nukentės, tu būsi dėl to kalta, nes įpainiojai jį į mūsų reikalus. Manai, kad jo pasigailėsiu? Kad paverksi prieš mane ir man pasidarys gaila?

Ravena sukrėsta kurį laiką tylėjo ir apgalvojo viską, ką jis pasakė. Ji net nepajuto, kaip jos skruostais ėmė ristis stambios ašaros. Ji buvo be galo nusivylusi, bet tuo pačiu nekentė Tasdaro už tai, ką jis pasakė. Atrodė, kad panorėjusi galėtų sukapoti jį į gabalus. Jautėsi lygiai taip pat, kaip tada, kai norėjo užmušti Rodžerį už tai, kad ją pagrobė ir nuskriaudė jos draugą. Norėjo pajusti savyje tą pačią galią, tačiau ji neprabudo. Mergaitė nejuto jokios kibirkšties, kuri galėtų tą galią prižadinti.

– Ne, netikiu tavim! – nusibraukdama ašaras ryžtingai atkirto ji. – Kaip gali taip meluoti? Jei kas ir kaltas dėl visko, kas vyksta, tai tu!

– Tik dabar taip sakai, – ramiai kalbėjo Tasdaras. – Dar ateis diena, kai maldausi atleidimo, norėdama prie manęs prisidėti.

– Aš niekada to nedarysiu. Tu nori manimi tik pasinaudoti, ką padarei ir su mano mama.

– Manai, kad gali pakeisti savo likimą? Prieš mane tu esi bejėgė, nužudyčiau tave be jokių pastangų, bet ateityje būsi man labai reikalinga.

Tuo metu Tasdaras pastebėjo Ravenos rankose nušvintančius durklus ir jo veidą perkreipė tik dar platesnė šypsena. Ji stovėjo tvirtai sučiaupusi lūpas, pečiai ir rankos virpėjo, tačiau tas žvilgsnis... Tasdaras buvo maloniai nustebintas. Nors ir bijodama, ji stengėsi žiūrėti jam į akis ir parodyti, kad taip pat šį tą sugeba, juk vis dėlto jos venomis tekėjo jo kraujas.

– Grąžink mane atgal! – drąsiai pareikalavo ji. – Netikiu nė vienu tavo žodžiu! Kad ir kiek kartų bandysi mane įtikinti, aš tuo netikėsiu.

– Tikrai nori taip greitai išeiti? – kilstelėjo antakius jis. – Tiek metų laukiau, kada galėsiu su tavimi susipažinti ir pasakyti, kad esu tavo tėvas.

– Man nerūpi. Neptūnas papasakojo viską apie tave, kodėl turėčiau dėkoti tau už tai, ką blogo padarei?

Šį kartą ji jau daug tvirčiau suspaudė tarp pirštų paauksuotas durklų rankenas, tarsi ruošdamasi bet kurią akimirką pulti, tačiau Tasdaras dėl to nesuko galvos, puikiai žinojo, kad kažkokia maža mergaitė jam nepakenks.

– Nes tu esi lygiai tokia pat, kaip aš, Ravena. Tu esi mano kūnas ir kraujas. Ir nesvarbu, kaip tau tai nepatinka, tu niekada negalėsi to pakeisti.

Ravena purtydama galvą ėmė trauktis tolyn. Jo žodžiai kaip aštrus peilis smigo jai į širdį, bet ji negalėjo pasiduoti, tikrai ne, juk vis dar turėjo savo durklus, tereikėjo jais pasinaudoti. Ir ji pasiryžo, sukaupusi visas jėgas stipriai užsimerkė ir užsimojo abiem durklais iškart. Tačiau taikinio jie nepasiekė, Ravenos rankos sustingo ore. Pramerkusi akis ji bandė suprasti, kas atsitiko. Jos rankos buvo sukaustytos kažkokiais nematomais pančiais, kurių ji neįstengė įveikti. Durklai išslydę terkštelėjo ant žemės, o Tasdaras stovėjo kaip stovėjęs ir šypsojosi ta pačia klastinga šypsena.

– Ką man padarei? – sunkiai išspaudė ji.

Staiga jis priartėjo ir sugriebė mergaitei už rankos. Jo veido išraiška persimainė, ji išsigando pikto jo veido, bet netrukus pajuto nepakeliamą skausmą ir išvydo pasklindančią juodą psi energiją, kurią valdoma tėvo paskleidė ji pati, bet kad ir kaip stengėsi išsivaduoti, jai nepavyko. Tik tada kai Tasdaras pasilenkė tiesiai prie veido, pamatė raudonai žibančią jo Agją.

– Taip atsidėkoji už tai, kad paleidau tave į pasaulį? Už tai, kad užuot nužudęs leidau tau gyventi? – piktai metė jis. – Tik pažiūrėk į savo galią, turėtum didžiuotis tokią turėdama.

– Paleisk! – riktelėjo ji ir pagaliau išsilaisvinusi iš gniaužtų krito ant grindų.

– Mes dar pasimatysim, – išgirdo balsą ir atsistojusi apsidairė, tačiau Tasdaras jau buvo dingęs.
Lunarija