Kai pavargsta sparnai,
Tūpsim salt karamelinėj prieblandoj,
Sapnuose, svajose ir tikėjime rytas jog švinta,
Kai nerimstantis kraujas
Gyvenimui himną dar gieda,
Kada kūnas pavirsta į aistrą besaugantį indą,
Neprašysiu, kad būtum šalia.
Kam?
Nuo šiol aš esu tavo karštinė,
Tavo skrydis – ne pančiai, –
Kuždesiai ir jausmų netalpinanti oda,
Duburys, į kurį be dvejonės, be baimės tu nersi,
Kad patirtum, kaip dera Išsvajotieji dieviški sodai.
Tūpsim salt karamelinėj vakaro prieblandoj –
Tarsi alkę ir troškę amžinybę suspausti į mirksnį.
Tarsi antspaudą žvilgantį žvilgsnį ant mano esybės uždėki,
Nes miegoti – ne mirti,
Nes miegoti – ne mirti.