Gal pamanai, kad klystu,
tačiau nereikštų tai,
jog neišmokęs, nežinau,
kas vakar Niekas man,
šiandieną jau Viskuo patampa.
 
Tenai toli, už PAUKŠČIŲ TAKO,
atsiveria dulkelės Žemės mikroskopuose.                              
Kas suskaičiuos,
kiek jų gebėčiau sau padėt ant delno,
jeigu tai iš tiesų – dulkelės jos?
 
Betgi kad – ne, oi ne!
Stebuklai šitokie į saujas netelpa.
Per dulkę surandu Visatą naują
toli toli už šviesmečių didingų.
Ir jau neaikteliu
it kūdikis, nustebintas žaislų.
 
O šitą mirksnį, uždarą Laike,
imu kaip pradžią viso to,
kas buvo ar nebuvo.

Atrodytų, iš Nieko tveriasi didžiuliai reiškiniai,
užimdami akis, ausis ir pajautas
(net tas, beje,
kurios dar neišnokusios,
kurios dar noksta žmoguje).
--------------------------------------------
Nejaugi, Dieve, iš tiesų pasakęs –
dulkė esu ir dulke vėl pavirsiu?
Kažkas neįtikėtina,
Bet netikėti tavimi
kol kas nevalioje taip pat esu.