Nuojauta kuždėjo kažką negero, todėl Neptūnas nusprendė negrįžti pas Raveną visą naktį, kad tik kuo greičiau rastų knygą. Kurį laiką buvo netekęs vilties, kad Febas ją paliko kažkur kitur arba ji tiesiog pasimetė, bet galiausiai po kelių varginančių valandų jam pavyko. Knyga atrodė ilgaamžė, rankraštinė, storu odiniu viršeliu, ant kurio buvo nupieštas ratas, besisukantis pagal laikrodžio rodyklę – energijos atidavimo elementas. Tai Neptūnui priminė Šešėlių knygą, tikinčiųjų šventraštį, kuriame pilna burtų, užkalbėjimų ir visokių kitokių paslapčių.



Atvertęs ją, berniukas tvirtai įsitikino, kad knyga tikrai ta – antraštės apačioje buvo nurodytas Febo vardas, nerimą kėlė tik tai, kad galbūt bus sunku iššifruoti, kas joje parašyta. Bet tokius panašius raštus jis jau buvo matęs kitose bibliotekos knygose, turėtų rasti ir jų reikšmes.



Neptūnas giliai įkvėpė oro, jo pirštai nevalingai atvertė knygos vidurį, akys paklydinėjo tarp eilučių ir įvairių simbolių kraštuose. Kitame puslapyje jis matė penkiakampę žvaigždę viduryje, aplink ją buvo prirašyta kažkas neaiškaus, kai kuriose vietose žodžiai buvo pageltę ir apsitrynę, bet dar nepakankamai, kad nepavyktų perskaityti.



Berniukas atitoko ir jau norėjo ieškoti dar vienos knygos, bet staiga apačioje sugirgždėjo grindys ir kažkur trinktelėjo durys. Jis įsitempė ir sustojęs tarpduryje įsiklausė.



– Ravena, ten tu? – abejodamas paklausė. – Ravena?



Niekas, žinoma, neatsiliepė, bet berniukas nė kiek neabejojo, kad kažkas jį stebi. Tyliai uždaręs duris apsidairė, tačiau koridorius atrodė tuščias. Vis dėlto nusileido į pirmą aukštą. Keistas pojūtis, jog jis čia ne vienas, dar labiau paaštrėjo. Apėmė nerimas. Neptūnas turėjo ginklą, jei reikėtų apsiginti, tik, deja, nežinojo, kur jis šiuo metu, tad ištiesęs į priekį rankas sliūkino tolyn. Po kelių sekundžių tarp kolonų praslinko tamsus šešėlis.



– Tu?! – atpažinęs figūrą piktai atrėžė berniukas. – Kas gi daugiau galėtų čia slampinėti?



– Malonu ir vėl susitikti, – atsiremdamas į koloną pašaipiai prakalbo Markas. Vienoje rankoje jis laikė aštrų it pjūklas durklą, akivaizdžiai ruošdamasis įveikti nepageidaujamą kliūtį.



– Iš kur gavai mano rūmų raktą?



Vyriškis iš lėto priėjo prie Neptūno ir nužvelgė jį nuo galvos iki kojų. Jo tamsiai rudos akys prisipildė begalinio pykčio.



– Kodėl turėčiau tau atsakyti?



– Ką čia veiki?



– Jeigu sunku atspėti, atvykau keršyti už tai, ką ta mergaitė padarė Rodžeriui, – stengdamasis valdytis kalbėjo jis. – Nenuspėjome, kas gali atsitikti, nė neįtarėme, kad ji gali turėti tiek galios. Pripažįstu, kai jas pamačiau, buvau truputį išsigandęs, net neįstengiau pajudėti iš vietos ir padėti Rodžeriui, bet tai daugiau nebepasikartos. Aš ištaisysiu savo klaidą ir padarysiu tai, ką tada turėjau padaryti.



– Nemanyk, kad taip paprastai pro mane praeisi.



Markas pastebėjo jo rankose nušvintančią melsvą šviesą ir tyliai nusijuokė.



– Žinai, kad manęs neįveiksi, kam taip stengiesi? Turėtum bėgti, galiu nubausti tave kur kas blogiau nei Rodžeris. Jis nė pats nežino, ką aš sugebu.



Neptūnas įniršęs keliais žingsniais atsitraukė, bet pajuto už nugaros sieną. Eiti nebebuvo kur. Supratęs, kad valdo padėtį, vyriškis pažvelgė jam į akis, bandydamas įvaryti jam dar didesnę baimę.



– Žinau, kad kažkur slepi Raveną. Jeigu nebūtum mūsų susekęs, dabar ji būtų negyva. Jai tik pasisekė, kad praeitą kartą parodė savo galias, bet ateis diena, kai laimėsiu aš, kai šalia nebus tavęs ir Ravena neturės priežasties kovoti.



– Tu niekada nesužinosi kur ji, – sušnypštė jis. – O juo labiau Rodžeris. Daugiau niekada nepaliksiu savo draugės bėdoje vienos.



– Gerai, kaip nori, – šyptelėjo vyras, ašmenys rankoje pavojingai žybtelėjo ir po vieno staigaus judesio atsidūrė Neptūnui tiesiai prie gerklės. Berniukas suakmenėjo iš siaubo ir netekęs žado žvelgė į durklą, nuo kurio prisilietimo net pašiurpo oda. Tie ašmenys tikriausiai praliejo ne vieno žmogaus kraują, bet jis nė nenorėjo apie tai galvoti.



– Ir ką pasakysi dabar? – primerkė akis Markas. – Vis dar nebijai mirti?



– Žinau, kad Rodžeris turi Zurato veidrodį, – neatlyžo berniukas. – Kam jis reikalingas? Ką jis ketina daryti su tuo veidrodžiu?



Vyras prikišo durklą tik dar arčiau jo kaklo. Neptūno akyse žybtelėjo neapykanta. Kad ir kaip atrodė neįtikėtina, vienintelis dalykas, kurį jis galėjo padaryti – susisiekti su Ravena telepatiškai ir pasakyti, kad nesijaudintų dėl jo ir jokiu būdu negrįžtų į Krištolo rūmus. Jis jau bandė susikaupti, tačiau to padaryti nespėjo – durklo ašmenys įsirėžė į odą. Dar ne taip stipriai, kad pralietų kraują, bet pakankamai, kad įvarytų dar didesnę baimę.



– Nežinau, ką jis planuoja, bet tą veidrodį nukalė Zurato Ordinas, ar ne?



– Taip, ir kas jam iš to?



– Ogi tas, kad veidrodyje slypi milžiniška galia. Rodžeris visuomet siekė galios, jeigu ją panaudotų, tikriausiai įveiktų patį Tasdarą. Bet tos galios paprastai panaudoti nepavyks, kad tai padarytų, jam reikia Ravenos.



– Deja, ji nemoka naudotis tuo veidrodžiu, – šyptelėjo Neptūnas.



– Bet tai nereiškia, kad neišmoks, ar ne?



– Tuomet kodėl Rodžeris taip trokšta ją nužudyti?



– Jis tik norėjo ją pagąsdinti, kad išgautų visą informaciją apie Feliciją.



Berniukas net sugriežė dantimis. Kaip jis taip gali? Pasinaudoti Ravena tam, kad gautų viską, ko nori, ir turėtų milžinišką galią? Be to, iš kur taip gerai žinojo, kad ta galia gali įveikti patį Tasdarą?



– Jei nenori mirti, atiduok mergaitę, – iškošė pro dantis Markas.



Kad ir kaip buvo baisu, Neptūnas negalėjo pasiduoti baimei ir privalėjo kažko imtis, kad Markas jo nenužudytų, tad iš visų jėgų sugriebė durklą laikančią ranką, pasuko ją į šoną ir liuoktelėjo tolyn nuo sienos. Markas neatsilikdamas vikriai šoko prie jo. Berniukas pajuto visą jo kūno masę ir net riktelėjo, kai dvi tvirtos rankos sugriebė ir šveitė jį į priekį per visą koridorių, bet atsitrenkęs į koloną iškart ėmė ristis į šalį nuo priešininko, prišokusio jį pribaigti. Markas tuo metu užsimojo. Į Neptūną nuskriejo purpurinis psi energijos pliūpsnis, ir jeigu nebūtų beveik per centimetrą nepataikęs, jam nuo pečių būtų nuskriejusi galva.



Gaudydamas orą Neptūnas sunkiai pakilo. Akimirką buvo pritemę akyse, iš burnos kampelio tryško kraujas, bet šiaip jis atrodė nenukentėjęs. Jo akys sekė artėjantį Marką, vėl kaupiantį rankose psi. Palaukęs dar kelias sekundes, berniukas pašoko į viršų ir atsispyrė nuo sienos, jo kojos apsisuko ratu ir trinktelėjo priešininkui į pilvą. Ir nors Neptūnas pajuto visu kūnu nuvilnijančius smūgio virpesius, Markas net nesusverdėjo, vos tik jam spėjus pasitraukti, vyro rankos nėrė žemyn ir sugriebė berniuką už kaklo. Šis pajuto, kaip atitrūksta nuo grindų, o po kelių akimirkų ir vėl buvo nutrenktas ant žemės.



– Matai? Ar dabar pasakysi, kur paslėpei Raveną?



Marko šešėlis uždengė piktą Neptūno veidą. Nelaukdamas, kol jis prieis, berniukas pakėlė galvą, jam besisukant į priešininką, abi jo kojos nuslydo grindimis ir kliudžiusios jo blauzdas išvertė jį iš pusiausvyros. Bekrisdamas Markas pametė durklą, kuris kaipmat atsidūrė Neptūno rankose. Įniršęs vyras pastvėrė jo riešą ir iš visų jėgų pasuko. Berniukas net suriko iš skausmo, kai aštri geležtė staiga nukrypo į jį ir giliai sulindo į petį.



Giliai alsuodamas Markas paleido savo auką. Durklas liko įsmeigtas, o netrukus visa Neptūno nugara permirko krauju. Jis susvirduliavo, stengdamasis neprarasti sąmonės. Jokiu būdu negalėjo pasiduoti, nors žinojo, kad Ravena saugi trobelėje.



– Kodėl turėčiau išduoti savo draugę? Tai reikštų beveik tą patį, ką susidėti su Tasdaru, – piktai atkirto jis, ignoruodamas visą kūną užplūstantį skausmą.



– Anksčiau ar vėliau vis tiek viską pasakysi.



– Tu tuo tikras? Priversk mane, jei gali.



Markas šyptelėjo ir apėjęs iš šono vėl šoko, bet berniukas išsilenkė smūgio, jo rankose nušvito melsva šviesa, kuri po akimirkos kirto taikiniui per pilvą. Apstulbęs Markas žengtelėjo atbulas ir griebėsi už žaizdos, akis aptraukė migla ir jis suklupo ant kelių.



Supratęs, kad įveikė priešininką, Neptūnas pagaliau atsikvėpė, bet po akimirkos nepakeliamas skausmas aptemdė jam sąmonę.