Netrukus apylinkės pradėjo šviesėti, horizonte išniro nedidelis saulės ruoželis, purpuru nudažydamas blausią dangaus mėlynę. Brėško rytas, atnešdamas skaidrų ir gaivų ankstyvos vasaros orą, o kai lengvas vėjelis sušnarėjo tarp medžių, pro atviras duris svaigiai padvelkė saldus ir švelnus rausvažiedžių rožių kvapas. Ant vis dar susiskleidusių jų žiedelių nusileido lengva dulksna ir maži lyg perlai ryto rasos lašeliai.



Saulė pamažu budo, iš lėto prikeldama augalus naujai dienai, plonyčiai jos spindulėliai it aukso adatėlės palytėjo žemę, miškus ir upę. Tamsa pamažu traukėsi iš apylinkių, nugobdama savo juodą skraistę ir kviesdama miegoti naktines būtybes, prieš tai tūnojusias medžiuose. Bematant dangus tapo jau visai šviesus. Sukilę paukščiai ėmė neramiai sukti ratus aplink nedidelę, tujomis apsodintą trobelę. Ją supo neaukšta apgriuvusi tvorelė, už kurios atsivėrė jau daugybę metų neprižiūrimas kiemas. Akmenėliais grįstas takelis vingiavo tarp vešlių bijūnų, narcizų ir tulpių, kol galiausiai baigėsi prie kvepiančių vyšnių, pasislėpusių trobelės metamame šešėlyje.



Ravena, žinoma, jau seniai nemiegojo ir sėdėjo ant vienos iš tų vyšnių šakos. Basos kojos buvo nuleistos žemyn ir maskatavo ore, o liaunos baltos rankos, kurias virš alkūnių dengė balto lino suknelė, tvirtai laikėsi kamieno. Juodi jos plaukai buvo labai trumpi, net nesiekė pečių, ir tik papūtus stipresniam vėjui galėjo uždengti švelnias safyrines akis, ilgesingai klaidžiojančias po horizontą.



Mergaitei ši vieta be galo patiko. Svaiginančių kvapų ir spalvų apsuptyje, ji galėjo valandų valandas gulėti aukštoje žolėje ir klausytis žiogų čirpimo, tačiau dabar ją kankino negera nuojauta. Be garso, lengvai kaip plunksna, ji nušoko ant žemės, paslankiojo tarp medžių ir sustojo pievoje tarp gėlių. Užsimerkusi akimirką klausėsi malonaus medžių šnarėjimo, bet lyg kažką pajutusi apsidairė. Aplinkui nieko nebuvo, tad priėjo prie tvoros ir nulydėjo pro šalį pravažiuojančius automobilius. Nerimavo dėl Neptūno. Šį kartą jis užtruko ilgiau nei įprastai.



– Ravena? – staiga pasigirdo pažįstamas balsas ir mergaitė krūptelėjusi pakėlė galvą. Priešais ją stovėjo mergina, apsigobusi melsva šilkine skarele, kuri buvo pusiau nuslydusi nuo pečių, veide žaidė maloni šypsena.



– Anete?! – apstulbusi Ravena net atsitraukė. – Iš kur žinai, kad aš čia?!



– Tik ėjau pro šalį, ko taip išsigandai? – sutriko mergina. – O kur tavo tėvai?



– Jų nėra, aš čia viena.



– Kodėl?



Ravena minutėlę pamindžikavo vietoje, bandydama sugalvoti priežastį, bet į galvą nešovė jokia geniali mintis.



– Prašau, niekam nesakyk, kad mane čia matei, gerai? Mano tėvai neturėtų žinoti, kad esu šiame name.



Mergina trumpam suraukė antakius.



– Palauk, žinau, kodėl tu čia. Greičiausiai jau žinai, kad Rodžeris ir Lina nėra tavo tėvai, kitaip nebūtum nuo jų atsiskyrusi.



– Tu žinai visą tiesą? – mergaitės akys išsiplėtė iš nuostabos. – Bet kaip? Kodėl?



– Aš esu tokia pat nepaprasta, kaip ir tu, mano tėvai neturėjo priežasties nuo manęs viską slėpti.



– O tavo tėvai – Isdonas ir Andora, taip?



– Taip, tu teisi, – linktelėjo Anetė. Jos dangaus žydrumo akys slėpėsi už plaukų, nuauksintų ryto saulės, todėl Ravenai ji panėšėjo į angelą.



– O gal kartais pas jus gyveno Felicija?



– Iš kur apie ją žinai? – nustebo mergina. – Felicija nėra mano tikra sesuo, tėvai ją lyg ir įsivaikino, bet visai neseniai ji pabėgo iš namų. Darome viską, ką galime, kad ją surastume, bet ji tarsi skradžiai žemę prasmego.



– Atrodo, aš žinau, kas nutiko Felicijai... – panarino galvą Ravena. – Ji žuvo...



– Žuvo?! – kiek per garsiai aiktelėjo Anetė, bet susivaldžiusi pasilenkė arčiau tvoros. – Bet iš kur tu gali žinoti?



Mergaitės kumščiai tvirtai susigniaužė. Stengdamasi nepravirkti, ji nupasakojo viską, kas įvyko pastaruoju metu. Anetė sukrėsta minutėlę tylėjo. Jos rankos, atremtos į tvorą, matomai drebėjo. Paskui ji atsitiesė, lyg ir norėjo kažką pasakyti, bet tik papurtė galvą.



– O iš kur žinai, kad tai ta pati Felicija? – galiausiai paklausė ji. – O jeigu ne?



– Ji man pasakojo apie tave. Štai iš kur žinau, kad ji gyveno pas jus. Man labai gaila, nenorėjau, kad viskas taip pasisuktų...



– Nesigraužk, juk nieko negalėjai padaryti, – liūdnai nusišypsojo mergina. – Mane labiau neramina žmonės, kurie ją persekiojo. Ar tu juos pažįsti?



– Ne, nė vieno, – papurtė galvą Ravena. – Nors ne, su jais vėliau buvo Rodžeris.



– Rodžeris? – sukluso ji.



– Taip, jis kažkodėl klausinėjo apie Feliciją, aš sakiau jam tiesą, bet jis manimi netikėjo. Keista, ar ne? Įdomu, kodėl jam buvo taip svarbu apie ją žinoti?



Anetė gūžtelėjo pečiais.



– Jis grasino mane nužudyti, jei nepasakysiu tiesos, štai kodėl nenoriu, kad žinotų, kur dabar esu, – tęsė Ravena. – Bet nesakyk ir Linai, nes jis gali paslapčia klausytis jūsų pokalbio ir ją susekti. Jau šiandien su draugu ketiname išvykti pas mano tikrąją mamą, nenoriu, kad kaip nors sužlugdytų mūsų planus.



– Gerai, gali dėl to visiškai nesijaudinti, – ramino ją mergina. – Man jau metas eiti. Beje, jei norėsi mane aplankyti, mes su tėvais persikėlėme į Vandenų Karalystę. Esi girdėjusi apie tokią vietą?



– Kartą mačiau ją žemėlapyje.



– Tada bus nesunku surasti.



Ravena atsisveikino su Anete ir apsigręžusi nuėjo trobelės link. Jos pažinojo viena kitą dar nuo tada, kai Ravena pradėjo lankyti mokyklą, ir nors Anetei buvo penkiolika metų, jos tarpusavyje turėjo daug bendro ir dažnai pasikalbėdavo per pertraukas prie tinklinės tvoros. Ravena nelaikė jos drauge, tik kompanione, su kuria gali aptarti daugybę dalykų ir nesigėdindama atvirai pasikalbėti, bet už mokyklos sienų jos susitikdavo retai, nes gyveno toli viena nuo kitos. Prisiminus mokyklą netgi užplūdo ilgesys, juk beveik visą mėnesį nelankė pamokų. Gerai, kad dabar buvo vasaros atostogos, galbūt per tą laiką sutvarkys visas bėdas ir spės padėti savo mamai.



Ilgesingai atsidususi, Ravena nužvelgė trobelę. Neptūnas vis dar negrįžo, bet viltis, jog greitai išlaisvins mamą, ruseno jos širdyje. Mergaitė džiaugėsi, kad draugas laisvas, kad galės keliauti su juo, bet liūdėjo dėl to, kad negalės matyti Linos, juk ji buvo tokia gera, visą laiką ja rūpinosi ir prižiūrėjo kaip savo vaiką. Nejaugi dabar viskas taip ir pasikeis? Nors po to, kai ji sužinojo, kad yra demono vaikas ir turi pavojingų gebėjimų, neatrodė, kad viskas galėtų būti taip pat, kaip prieš tai.



Stengdamasi apie tai negalvoti, mergaitė pažvelgė į žydrą dangų, kuriame nesimatė nė menkiausio debesėlio. Tuo metu kažkas sušnarėjo tarp medžių ir pasislėpė tamsesniame šešėlyje. Ravena išsigandusi sustingo. Aplinkui nieko nesimatė, bet ji žinojo, kad kažkas ją stebi iš šalies, tad atatupsta lėtai žengė prie medinių trobelės durų. Netrukus medžių viršūnėse sujudo varnos. Tik tada ji pastebėjo, kiek jų ten daug, o kai žengė dar žingsnį, visų jų žvilgsniai vienu metu nukrypo į ją. Mergaitės širdis nusirito į kulnus. Akimirką ji stovėjo nejudėdama ir stebėjo, kaip ją varsto gausybė raudonų akių. Ką visa tai reiškia? Nejaugi ją surado Tasdaras? Bet kaip jis sugebėjo tai padaryti, negalėdamas jausti jos energijos?



Ravena papurtė galvą ir visu greičiu smuko vidun. Žinojo, kad turi slėptis – jeigu kas nors čia pasirodys, tikrai nesugebės apsiginti, juk jau nebeturėjo savo durklų. Neturėdama kitos išeities palindo po lova ir uždengė kraštą antklode. Beveik iškart po to pasigirdo duslus tuksenimas. Mergaitė nežinojo, ar kažkas beldė į duris, ar į langą, buvo per daug išsigandusi, kad suvoktų, ir tik dar labiau susigūžė savo menkoje slėptuvėje.



Minutėlę nieko nesigirdėjo, tik tyla, kad ir kaip įdėmiai ji klausėsi, bet netrukus girgždėdamos prasivėrė durys. Ravena girdėjo lėtus žingsnius, kaip sunkūs batai pakyla nuo medinių grindų, paskui vėl nusileidžia ant jų. Po to sekė kažkoks šnaresys, tikriausiai įsibrovėlis rausėsi jos daiktuose ar kažko ieškojo. Sulaikiusi kvėpavimą Ravena spoksojo į kojūgalį, tą vietą, kurios neuždengė antklodė. Pro tą tarpą skverbėsi saulės spinduliai ir jos kojos buvo beprotiškai arti krašto, bet ji bijojo pajudėti, kad nesukeltų garso.



Staiga įvyko tai, ko ji labiausiai bijojo – batuotos kojos išniro priešais neuždengtą tarpą. Mergaitė užsidengė ranka burną, stengdamasi susilaikyti nerėkusi, jos skruostais ritosi stambios ašaros.