Pirmas skyrius. Kelionė į Arachratą



1949 metai, Birželio 18 diena



Tamsi nakties skraistė iš lėto apgaubė kaimelio apylinkes, tarsi juodas rūkas nusileido žemėn ir savo plonomis lyg pirštai gijomis nusidriekė per miškus, laukus ir slėnius. Aptingę paukščiai nustojo čiulbėję, lapai nebešnarėjo, įsivyravo mirtina tyla. Pamėkliškai sidabrinė pilnatis smalsiai žvelgė į gūdžią girią, ten, kur buvo niekam nesurandama slėptuvė – Krištolo rūmai. Visai prie pat čiurleno niekad neišdžiūstančios upės vanduo. Aplipę dumbliais akmenys slėpė švytinčius, nuo blogio saugančius simbolius, kurie žmonių akims nebuvo matomi...



O už upės driekėsi begales kilometrų besitęsianti smaragdinė pieva, kurios pakraštyje galėjai pamatyti seną platų vieškelį. Netrukus juo pravažiavęs automobilis sukėlė dulkes, nugulusias ant žolės ir akmenų. Jo gaudimas sudrumstė aplinkui tvyrojusią tylą, bet pamažu nutolo, ir toliau leisdamas jai karaliauti. Žmonių aplinkui nebuvo, tik vienas Neptūnas sunerimęs žvelgė į tolius. Nestiprus vėjas plaikstė jo ilgus plaukus, perrištus mėlynu raiščiu, apsiaustas dengė siaurus, dar vaikiškus pečius.



Sekundę pastovėjęs, berniukas perbėgo žvyrkelį, nuskuodęs per pievą kirto Sidabrinio Sfinkso upės akmenis ir sustojo prie Krištolo rūmų. Dar apsidairęs ir įsitikinęs, kad niekas nemato, galiausiai paspaudė žvaigždės formos akmenėlį ir žengė į vidų. Nors ten gyveno jau dvejus metus, šį kartą į jį tvokstelėjusi visiška tyla buvo kažkokia bauginanti. Juk vis dėlto atėjo čia paslapčia, o Rodžerio namai buvo visai netoli, tad jis galėjo užsukti čia bet kuriuo metu, jo stebuklingi ženklai ant akmenų nė kiek neveikė.



Tik užkopęs laiptais ir atsidūręs bibliotekoje, Neptūnas pasijuto saugiau ir įjungė šviesą. Daugybė knygų gulėjo tiesiog ant grindų. Jau ne pirmą naktį jis bandė rasti tą, kurioje paaiškinta, kaip atverti Nebūties pasaulio vartus, ir neatitraukdamas akių nuo žemėlapių dirbo iki paryčių. Buvo nesaugu palikti Raveną vieną, bet negalėjo pasiųsti Linos, kad jos nesusektų Rodžeris, o Gordonas ir taip padėjo pakankamai, juk taip pat bandė rasti naudingos informacijos apie Senuosius Atakanos požemius.



Kaip ir visas praeitas naktis, berniukas užtruko ganėtinai ilgai, bet nekreipdamas dėmesio į valandas dirbo toliau. Reikėjo paskubėti, kol Tasdaras neperprato jo planų, o čia lyg tyčia tos knygos nesimatė nė ženklo, ir tai tik dar labiau erzino ir neramino.



Po kelių valandų Neptūnas išgirdo girgždančias duris ir staigiai pakėlė galvą. Tačiau saugotis nebuvo ko, pro durų tarpą išniro Linos galva.



– Tu vis dar čia?



– Neturiu kito pasirinkimo, – gūžtelėjo pečiais jis. – Nepasiduosiu tol, kol nerasiu tos knygos, ji kažkur turi būti.



– Tik nepersistenk, jau kurį laiką beveik nemiegi, dar susirgsi.



– Nepergyvenk, juk žinai, kad aš stipresnis nei atrodo, – vangiai šyptelėjo jis. – Be to, dabar kur kas svarbiau ne aš, o Ravena.



– Žinau, bet pailsėti taip pat reikia. Jeigu nori, galiu bent kelias valandas paieškoti tos knygos už tave.



– Ne, jeigu negrįši, Rodžeris kažką įtars. Mes negalime rizikuoti, tu ir dabar neturėtum čia būti.



– Nesijaudink, Rodžerio dabar nėra namuose, tikriausiai ir vėl padeda Tasdarui atlikti nešvarius darbelius.



Neptūnas pasišlykštėjęs susiraukė, ir toliau ramiai tyrinėdamas knygas, Lina netgi galėjo nuspėti, apie ką jis galvoja. Jo kojos buvo sulenktos ir pakištos po sėdyne, o mėlynas apsiaustas, susegtas auksine sege, bangomis krito nuo pečių iki grindų.



– Paklausyk, žinau, kad tave tai trikdo, bet privalai mane suprasti, – galiausiai prakalbo Lina. – Tai nė kiek manęs nekeičia, aš esu tavo pusėje.



– Žinau, – berniukas kurį laiką rinko žodžius, nenorėdamas jos įžeisti, paskui lyg pasiduodamas giliai atsiduso. – Man tiesiog keista. Kaip tu gali gyventi po vienu stogu su žmogumi, kuris visą laiką eina prieš mus?



– Ne viskas taip paprasta, Neptūnai... Kad ir koks Rodžeris būtų, aš visą laiką jį mylėsiu. Galbūt tai skamba keistai, bet kažkada jis buvo geras žmogus, tiesiog nuklydo ne tais keliais.



– Ir tu manai, kad pavyks jį atvesti tais?



– Tu niekada nesi matęs tikrojo Rodžerio, suprantu, kad manimi netiki. Be to, jūs susipažinote visai neseniai, nenuostabu...



– Na gerai, bet jeigu Rodžeris iš tikrųjų geras, kodėl esu matęs tik tą netikrą Rodžerį? Tą, kuris grasina mane nužudyti?



– Patikėk manimi, tai, ką jis daro dabar, nė kiek neprilygsta tam, ką jis padarė praeityje.



Neptūnas padėjo knygą ant grindų ir pakilo. Lina suprato, ką tai reiškia – jis nori sužinoti daugiau, kitaip nebūtų baigęs tokio svarbaus darbo.



– Atleisk, bet tu dar tik vaikas, neprivalau visko pasakoti ir tave traumuoti.



– Traumuoti? – Neptūnas pabandė nusijuokti, bet jo lūpos išskleidė tik kažkokį menką garselį, kuris net nepriminė juoko. – Ar aš tau panašus į vaiką po visko, ką man teko patirti? Po to, kai tėvai mane paliko? Ir dabar, kai gyvenu visiškai vienas, be jų pagalbos? Jau nebėra nieko, kas mane traumuotų...



– Net jei pasakyčiau, kad tai susiję su Ravena?



– Su Ravena? – kilstelėjo antakius berniukas.



– Ir tuo pačiu su Azalija, – pridūrė ji.



– Azalija? Bet kuo jos abi gali būti susijusios?!



– Tuo, kad Rodžeris bandė joms... pakenkti.



– Nekalbėk užuominomis, – pyktelėjo jis. – Suprantu, kodėl Rodžeris nori pakenkti Ravenai, bet Azalijai? Ir kodėl apie tai nieko nežinojau anksčiau?



Moteris sunerimusi įsitaisė prie stalo. Jos akys žvelgė kažkur, ir Neptūnas negalėjo suprasti kur, jos žvelgė tarsi į kitą pasaulį ir buvo kupinos begalinio liūdesio.



– Rodžeris žinojo iš pranašystės, kad tu pasakysi Ravenai tiesą apie Arelą, todėl bandė tave surasti pirmiau nei Tasdaras. Jam kažkaip pavyko išsiaiškinti, kad gyveni pas Febą ir Leidą, bet kai jis ten nukako... tu jau buvai išvykęs į Krištolo rūmus. Namuose tuo metu buvo tik Azalija... o jis norėjo iš jos išgauti viską apie tave, galvojo, kad ji žino. Bet Azalija negalėjo pasakyti, todėl Rodžeris... pasinaudojo padėtimi. Jis sakė, kad tai padarė tik tam, kad pažemintų Azaliją, kad parodytų esantis stipresnis už ją, kad gali gauti viską, ko nori ir kada nori, – ji kurį laiką tylėjo, leisdama Neptūnui priimti kiekvieną žodį. – Febas ir Leida jį užtiko. Jie buvo sukrėsti dėl dukters, ir tai paskatino juos nužudyti Rodžerį.



– Ką?! – iš nuostabos aiktelėjo berniukas, pagaliau supratęs Linos užuominas. – Rodžeris tikrai taip pasielgė? Tikrai išnaudojo Azaliją?!



– Kad ir kaip skaudu apie tai kalbėti, Rodžeris pasielgė labiau nei siaubingai. Jis nusipelnė mirties, Febas jo nė kiek nesigailėjo. Bet ne viskas taip paprasta. Tasdaras nusprendė prikelti Rodžerį, taip priversdamas jį ir jo tėvus tarnauti už padarytą paslaugą.



– Suprantu, – kiek aprimo Neptūnas. – Bet kodėl Rodžeris nenužudė manęs iškart po to, kai sužinojo, kur gyvenu? Kodėl laukė taip ilgai, kol mane suras Tasdaras, ir tik tada, kai pajuto pavojų, nusprendė mane šantažuoti?



– Jis žinojo, kad mūsų namai sujungti su Krištolo rūmais ir kad aš neleisiu jam prie tavęs artintis, todėl laukė tinkamos progos, – moteris pakilo nuo fotelio ir lėtai perėjo kambarį, paskui vėl grįžo į tą pačią vietą. – Visą tą laiką Rodžeris bandė įtikinti, kad gailisi dėl to, ką padarė Azalijai, kad nenorėjo jos taip skriausti. Aš tuo patikėjau, jis atrodė nuoširdus, kad jam nesmagu apie tai galvoti, kad nori visa tai pamiršti, bet... vieną dieną Ravena pradėjo keistai elgtis, tarsi kažko bijotų. Bandžiau jos klausinėti, bet ji tylėjo.



– Ir tu įtari, kad Rodžeris padarė jai tą patį, ką ir Azalijai?



– Būtent. Bet aš dar tiksliai nežinau, tai mane ir neramina.



– Tuomet kodėl negali jo tiesiog palikti? – nesuprato Neptūnas. – Kas iš to, kad jį myli?



– Jis mane irgi myli, – patylėjusi konstatavo Lina. – Galbūt tu nesuprasi, bet aš negaliu išeiti, kitaip jis visai palūš ir imsis tik dar beprotiškesnių veiksmų.



– Bet tu neprivalai stebėti kiekvieno jo veiksmo, neprivalai dėl jo aukotis, – paprieštaravo jis.



– Aš juk sakiau, kad nesuprasi, – sunkiai atsiduso ji. – Kai kurie Rodžerio veiksmai turi pagrindą, kartais atrodo, kad darau tai, kas neteisinga, kad skaudinu jį, bet tai nereiškia, kad pritarsiu visoms jo niekšybėms. Ravena privalo būti apsaugota ir dėl jos padarysiu viską, netgi savomis rankomis nužudysiu Rodžerį, jeigu jis nueis per toli.



Lina apsisuko ir lėtai išėjo. Neptūnas nedrįso jos sustabdyti, tik spoksojo įsmeigęs akis į duris. Net tada, kai jos žingsniai pranyko koridoriuje, vis dar stovėjo sustingęs ir apie kažką galvojo. Ne, jis netikėjo, kad Rodžeris gali pasikeisti, tikrai netikėjo...