Trapi būties idilė laikina,
Jinai kaip skrydis virš nežinomos gelmės
Ji užganėdina it dangiška mana,
Jei orientyrą tinkamą renkies.
Jeigu godumo kilpa nepasmaugs,
Jeigu kvailumas nenukirps jausmų,
Jeigu dalinsimės džiausmu tu man, aš – tau,
Tada pakaks ir duonos, ir dainų.
Deja, deja... Žmogus labai sunkus.
Po jo ambicijomis rauda planeta.
Tironas šiepiasi. Auka – ne jo sūnus,
Šlovė krešėja kaulais paremta.
Senatvė kliedi, jog priims dangus,
Nemeilės nuodėmė pradviso nors gentis.
Kaip tu įrodysi, kad tu esi žmogus?
Keista rūšis. Žmogiena geidžia mist.
Jokios erdvės, jokių švelnių jausmų,
Ant sosto vikšras neįgis šlovės.
Trapi būtis. Riba tamsu – šviesu.
Pabaigt sunkiau, negu ką nors pradėt.