Prologas
Apie tokį gyvenimą kokį gyvena dabar Abigailė galėjo tik pasvajoti. Atsikėlusi anksti ryte ir neradusi šalia savo vyro tik nusišypso, įsijungia giesmę ir pradeda melstis. Tai jau tapo jos rutina – rytą pradėti nuo maldos. Užtruko porą savaičių kol jos vyras priprato, kad jos kreipinys „Labas rytas, tėveli“ skirtas ne jam, o Dievui. Apsirengusi ir nuėjusi į svetainę iš nugaros apkabiną savo vyrą verdantį kavą jiems abiems.

- Labas rytas, tėveli – šiam atsisukus pasisveikina ir draugiškai pabučiuoja į lūpas.
- Tai jau ir aš tėveliu tapau? – nusijuokia.  
- Taip... Neseniai sužinojau, kad laukiuosi.  
- Mūsų naujoji evangelija! – šis apsidžiaugia ir jo akyse pasirodo laimės ašaros.

Laukdama kavos Abigailė pradeda ruošti pusryčius. Kadangi už lango karšta rugpjūčio diena pora nusprendžia pusryčiauti balkone. Abigailė įjungia poros mėgstamiausią grojaraštį kuriame skamba tiek krikščioniškos tiek pasaulietiškos dainos. Prieš valgydami jaunuoliai trumpai pasimeldžia. Staiga Abigailė susigraudina. Prikanda lūpą tikėdamasi nepratrūkti ir ašarų pilnomis akimis pasižiūri į dangų. Natanielis susirūpinęs apkabina žmoną iš šono.

- Mažyte... Kas dabar nutiko?
- Nemanau, kad nusipelniau viso šito. Nenusipelniau nei Dievo meilės, nei tokio elgesio kaip tu elgiesi su manim. Manau, kad įtikėjau tikrai vėlai. Kodėl man tokiai jaunai teko pasiekti dugną, nusivilti gyvenimu ir tik tada kai atrodo vilties nebebuvo – į Coda... Ir tik ten pagaliau Jo meilė kažkaip pasiekė mano širdį. Taip pat ir tavo. Kodėl negalėjau įtikėti būdama paauglė? Ir kaip tu mane pamilai kol dar buvau tokia? Kai begalybę kartų tave atstūmiau. Gailiuosi tave atstūmusi. Buvau tikrai bjauri su tavimi.
- Ar dabar laikas devintam žingsniui? – bando pajuokauti – mylimoji, Dievui nėra „per vėlai“. Jis iš savo meilės visas baisybes kurias tau teko išgyventi panaudojo savo šlovei. Jo meilė – atperkanti. Dabar Jis žiūri į tave ir mato tavo įkvepiantį liudijimą. Taip, man buvo skaudu ir liūdna, bet aš nepasidaviau. Norėjau tau parodyti Dievo meilę kurios niekas kitas negalėjo ar nenorėjo parodyti. Nes Dievui nėra negalimų dalykų.

Mergina tylėdama prisiglaudžia prie savo vyro, o šis pabučiuoja jos švelnius, nuo saulės šviesos tarsi auksinius plaukus. Kartais jai vis dar sunku patikėti, kad jos mylimas, nors ir daug kartų jos pačios įskaudintas vyras ją myli nepaisant jos tamsios praeities atspindintis atperkančią Dievo meilę.