Kur nesiekė darbai šienpjovių,
Pabariuos mirksi tankios buožainių blakstienos –
Tarsi laukia drugių stiklasparnių, dūzgiųjų kamanių,
Tarsi laimintų laukiamą sekančią būsiančią dieną,
Kurioje drungnas vėjas kol kas debesų dar neganė,
Kurioje nėra mirties, nėr pavojaus, grėsmės anei skausmo,
Priešų nėr, nes pakanka nektaro lig soties.
Kur visi iki vieno gyvenimo šitiek išalksta,
Kad už mirksnį saldinį kiekvieną bemoka dėkoti.
Tai idilė? Gal būt. Gal tai Rojaus kampelis dar likęs?
Kur nebuvo žmogaus, jo godumo ir kėslų piktų,
Nes trapi gyvastis nematuojama niekur skatikais.
Ji tik sugeba klaust ne retoriškai, tiesiai – KAS TU?