Neparašytas

tas neparašytas eilėraštis
vis grįždavo vakarais
kai žvelgdamas pro langą
į merdinčią tamsą
jaučiu jo skambesį

kartais jis skamba kaip vėjas
prašantis atidaryti duris,
šaltą žiemos dieną
jis kaip lopšinė
kaip namai,
kaip mamos rankos
glostančios mano jauną veidą,
kaip prisiminimas to
ko niekada nebuvo

tai eilėraštis yra apie Tave
ir tą lietų,
kai stovėjom basi ir laimingi
nors išdžiūvęs purvas
dengė mūsų liesas rankas
ir kelią

tas neparašytas eilėraštis
buvo pats trumpiausias
mūsų pamirštas sapnas
Posepas