Jų tiek,
kad iki šiol nesuskaičiavęs,
todėl ir įpratau juos rodyti, kaip JIE –
gausi žmonių minia, sutilpus viename.
Ne kartą taip net rodęs į save, 
į savo Aš,
bet argi kas suprasti panorėjo?
Iš jų esu.
Per juos aš toks.
 
Prigeso akys, veidrodžiai pritemo,
o vaizdinys – be rėmų, be krypčių,
sakyčiau, vis toks pat –
į vienetą sutilpus Visata,
į vienetą sutilpęs Aš,
ir regisi net nesvarbu,
ar šitaip giedantį kas nors supras.
 
Krūtinė nesiliauja kunkuliuoti virduliais
it katilai kad užkaisti pekloj.                                                                                                                                                                                                                                               
Nepaprasta save kaip žmogų apsiginti,
tačiau toks iššūkis ne dėl savęs.
Štai  ką – tik – ką ir vėl, neklausęs kelio,
net nepravėręs durų
Sokratas į namus užklydo.
Jau kas – ne – kas,
o  jis tikrai neieško durnių –
nebent parodydamas į save –
esą, jis žino, kad nežino nieko.
 
Natūralu nustebti:
o! Ar tik nebus koks nors jis kvailys...
Tačiau šį kartą pajaučiau ūmai
kaip vyturys į ryto  aušrą kyla,
kad pagiedotų į poemą man Sokratą,
nežinantį savo mirties,
O pats it ant kaktos pasirašau –
Jeigu ne Tu,
jeigu ne Jis,
jei ne visi Anie, minia į vienetą sukritę,
kaip beatrodytų tas mano AŠ?