Kai Ravena pramerkė akis, jau buvo nebe košmare, o realybėje. Tai, kas įvyko, atrodė lyg slogus sapnas. Ji minutėlę gulėjo įsivaizduodama, kad vis dar gyvena pas Liną, bet galiausiai įsisąmonino esanti nežinia kur ir staigiai atsisėdusi apsidairė. Tuo metu į kambarį įėjo Neptūnas.



– Ravena! – nudžiugo jis. – Kad tu žinotum, kaip aš jaudinausi, net keturias dienas gulėjai be sąmonės.



– Keturias dienas? – nustebo ji. – Kas atsitiko?



– Nejaugi neprisimeni?



– Nelabai, – gūžtelėjo pečiais ji, bet pajutusi žaizdą petyje susiraukė iš skausmo. – Žinau tik tai, kad mane buvo pagrobęs Rodžeris.



– Na... – nutęsė berniukas, nežinodamas, kaip viską paaiškinti. – Tu ant jo labai supykai ir panaudojai savo galias, kad išgelbėtum mane.



– Panaudojau savo galias?



– Taip, tik jų nesuvaldei ir aš taip pat nukentėjau. Bet man nieko blogo nenutiko, tik keli įdrėskimai, – šyptelėjo jis. – Kai pabudau, Rodžeris ir Markas gulėjo be sąmonės, tad kuo skubiau išgabenau tave iš miško. Ar prisimeni, ką jiems padarei?



– Ne, visiškai nieko, – papurtė galvą Ravena. – Ar tu manai... kad aš juos...



– Nebijok, jie gyvi, bet tikriausiai tik dar labiau trokšta tavo mirties, – berniukas nedrąsiai prisėdo ant lovos krašto. – Nėra ko bijoti, tu ne viena.



– Bet jie gali susekti mane pagal energiją, – aiktelėjo ji. – Mano galios atsiskleidė, o aš dar nemoku jų valdyti ir negaliu užgniaužti jų kaip tu.



– Žinau, bet kol gulėjai be sąmonės, radau burtą, kuris gali užgniaužti energiją. Dabar niekas negali tavęs pajusti, bet burtai laikini, tad kiekvieną dieną turiu užburti tave iš naujo.



– Ačiū, kad dėl manęs taip stengiesi, – susigraudinusi mergaitė minutėlę spoksojo į langą, pro kurį krito auksiniai saulės spinduliai. – Bet kaip tu pabėgai nuo mano tėvo? Juk buvai pakliuvęs į nelaisvę, mačiau, kaip tas vyras tave nusinešė.



– Man padėjo Lina ir Gordonas. Jeigu ne jie, nežinia, kur dabar būtum.



– Ar tu atgabenai mane atgal į Krištolo rūmus?



– Ne, mes tik slepiamės netoliese. Privalėjome grįžti į Žvejų kaimelį, nes mums reikia dar šį tą rasti, kad būtume galutinai pasirengę. Be to, slėpdami energiją bandysime apgauti Tasdarą ir keliausime prie Nebūties pasaulio vartų kitu keliu, kurio jis nežino, nes neužblokavo.



– Tikrai?



– Taip, jis tikisi, kad eisime pro Krištolo rūmų tunelį, tą užverstą akmenimis. Štai kodėl jį užblokavo.



– Įėjimas į Nebūties pasaulį yra ten?



– Taip, aš ir pats labai dėl to nustebau.



– Bet kad eisime pro kažkokį kitą įėjimą, dar nereiškia, kad Tasdaras manys, jog pasidavėme ir nelauks mūsų prie Nebūties pasaulio vartų, tiesa?



– Akivaizdu, bet jis bent jau netrukdys keliauti. Galbūt pasieksime vartus greičiau, nei jis supras, kad jį apgavome, – dar kartą nusišypsojo berniukas. – Jeigu ne Gordonas, neturėtume antros žemėlapio dalies, kurioje ir yra nurodytas tas slaptas kelias. Febas visą laiką norėjo mus juo nuvesti.



– Febas?! – staiga pašoko Ravena. – Ar ne tas pats, pas kurį lankiausi, kai mane persekiojo Rodžeris?!



Neptūnas nemirksėdamas minutėlę tylėjo.



– Taip, tas pats, mano globėjas. Užsukau pas jį pasiimti savo žirgo ir atsitiktinai sužinojau, kad tu irgi ten buvai. Febas pirmas pajuto tavo energiją ir padėjo man tave susekti.



– Suprantu... – nežinodama ką pasakyti nutęsė mergaitė. – Bet tai reiškia, kad ėjau pavojingu keliu, nes veidrodis man rodė ne tą...



– Ne, jis tik rodė tau kelią pas mamą. Gerai, kad Gordonas laiku viską išsiaiškino.



– Bet dabar aš neturiu veidrodžio, Rodžeris jį kažkur paslėpė.



– Nesijaudink, mes jį kaip nors susigrąžinsime, – ramino ją draugas. – Beje, gal galiu tavęs šio to paklausti?



Mergaitė nustebo. Kodėl kalbėdamas su ja jis toks mandagus? O gal tiesiog buvo taip išmokytas?



– Žinoma, gali manęs klausti bet ko.



– Supranti... – lyg jausdamas kaltę jis nudelbė žvilgsnį į grindis. – Galbūt tau bus sunku apie tai kalbėti, bet... aš privalau žinoti viską, kas įvyko tą dieną, kai Rodžeris tave pagrobė. Ar tu... sugebėtum nupasakoti?



– Na gerai, – sutiko ji. – O ką tiksliai nori žinoti?



– Viską. Kodėl Rodžeris tave persekioja?



Ravena minutėlę tylėjo, nors pažadėjo, kad viską papasakos.



– Tą dieną, kai tave pagrobė, supratau, kad turiu kuo skubiau sprukti iš rūmų viena, nes nežinojau, kur tas vyras tave nugabeno, – galiausiai pradėjo ji. – Kaip ir sakei, keliavau į rytus ir visą laiką stebėjau Zurato veidrodį, laukdama, kol jis ims švytėti. Bet vieną dieną nutiko keistas dalykas. Veidrodis pradėjo labai ryškiai žibėti ir aš pamaniau, kad mano tikslas netoli. Bet tada pamačiau merginą, į kurią tas veidrodis reagavo. Kai priėjau prie jos, jis kažkodėl nustojo žibėti.



– Ir ką tada darei?



– Ją persekiojo kažkokie žmonės, tad pabėgusios nuo jų apsistojome vasarnamyje. Po kurio laiko jis sudegė kartu su Felicija, o aš pabėgau nuo persekiotojų. Bet jie mane surado. Tada sužinojau, kad vienas jų yra Rodžeris. Jis žinojo, kad buvau su Felicija, ir galvojo, kad mes su Lina susitarėme ir ją paslėpėme, bet iš tikrųjų aš nežinau, ar Felicija gyva. Taip jam ir pasakiau, bet jis netikėjo.



– Bet kodėl jis paminėjo karstą? – staiga prisiminęs paklausė Neptūnas. – Išgirdau, kai jau buvau namelyje ir laukiau, kol Rodžeris išeis. O gal man tik pasigirdo?



Ravena sugniaužė kumščius.



– Ne, tau nepasigirdo, Rodžeris planavo palaidoti mane gyvą, jeigu visko jam nepasakysiu. Bet neketino manęs nužudyti, tik pagąsdinti.



– Palaidoti gyvą?! – pakraupo berniukas. – Kaip jis gali taip elgtis su vaiku?



– Su nepaprastu vaiku, – priminė ji.



– Tai ne priežastis tave pagrobti ir sužeisti.



– Žinau, bet negalėsiu visą laiką nuo jo slėptis.



– Mes būtinai ką nors sugalvosime, gali būti rami. Be to, kai išvaduosime tavo mamą, jis tavęs nepalies, Azryatas labai saugi vieta, galėsi ten apsistoti.



– Taip, bet nepamiršk, kad aš vis dar ne ten.



Neptūnas neramiai šypsodamasis sugniaužė tarp pirštų antklodę.



– Nebijok, neleisiu, kad tau kas nors nutiktų.



– Žinau, tu man jau žadėjai. Dar tą pačią dieną, kai tave pagrobė, sakei, kad niekada manęs nepaliksi.



– Atleisk, tai buvo... nenumatyta, – nekaltai nusijuokė jis. – Nuo šiol būsiu apdairesnis. Beje, ar tavo veidrodis vėl žiba?



– Taip, dar tada, kai buvau pas Febą.



– Ar dėl to nuo jo pabėgai?



– Ne, buvo kita priežastis. Febas sakė, kad jaučia mano energiją. Iškart prisiminiau savo tėvą ir Rodžerio bendrininkus, kurie gali mane bet kada rasti, todėl pabėgau, kad Febas ir jo šeima per mane nenukentėtų.



– Suprantu. Gerai, kad veidrodis veikia, jau buvau pradėjęs nerimauti. Beje, Ravena, pamiršau paminėti vieną dalyką. Kai buvau pas Febą, jis pasakė, kad jam kur kas daugiau nei du šimtai metų.



– Bet kaip taip gali būti? – nesuprato Ravena. – Ir kodėl jis atrodo toks jaunas?



– Viskas labai paprasta. Prisimeni, vieną kartą paminėjau Kūrėjus, kurie sukūrė visus paprastus ir nepaprastus pasaulius? Tai įvyko labai labai seniai, Febas tada buvo vienas iš tų dievų, o dievai yra nemirtingi, bet vėliau Febas buvo paverstas žmogumi ir nuo to laiko pradėjo senti.



– Skamba logiškai, tik kodėl jis turėjo pavirsti į žmogų? – nesuprato mergaitė.



– Nežinau, – gūžtelėjo pečiais jis. – Sakė, kad kai prasidėjo karas, bet priežasties neminėjo. Galbūt neprisimena, jo atmintis buvo ištrinta. Gal dėl to, kad buvo Pranašysčių dievas ir žinojo per daug? Ir kažkas norėjo kažką nuslėpti?



– Gali būti, – pritarė Ravena. – Galiu pripažinti, kad Ypatingųjų pasaulis man atrodo vis įdomesnis.



– Žinoma, bet dabar apie tai negalvok ir pailsėk. Pasikalbėsime vėliau.



Vaikai kurį laiką tylėjo. Nežinodama, kur nukreipti akis, Ravena žiūrėjo į savo rankas, o Neptūnas į ją, negalėdamas atsidžiaugti, kad pagaliau ją surado.



– Neptūnai... – graudžiai prabilo ji ir stipriai jį apkabino. – Ar tu gali man atleisti?



– Už ką? – sutriko jis.



– Už tai, kad padėdamas man pakliuvai į pavojų. Ir už tai, kad tavęs neišgelbėjau.



– Man buvo lemta tapti tavo sergėtoju ir aš noriu juo būti. Svarbiausia, kad nieko nenutiko ir dabar mes vėl esame kartu.



– Ačiū, – mergaitė nusibraukė skruostais riedančias ašaras. – Tu esi mano geriausias draugas, kuriuo galiu besąlygiškai pasitikėti. Toks geras ir rūpestingas...



– Gali prašyti manęs bet ko, juk tau reikės įveikti dar daugybę sunkumų.



– Žinau, – nedrąsiai pratarė Ravena.



Akimirką tvyrojo tyla, paskui berniukas lėtai priartėjo ir suėmęs jos kumštį suspaudė savo saujose.



– Nesijaudink, pažadu niekada tavęs nenuvilti, – tyliai ištarė jis. – Niekada.



Ravena tik nusišypsojo ir atsakė:



– Aš taip pat padarysiu bet ką, kad mes visi būtume laimingi. Gali dėl to visiškai neabejoti.



 



Pirmos dalies pabaiga



Pradėta: 2020-09-16

Baigta: 2020-12-16