Ištuštino baltus barkūnų ąsočius kamanės ir bitės,
Buožainių sagas atsagstė sodrėjantis vakaras.
Sakyki, kaip ilgesio gelmę išgirsti arba pamatyti?
Tau visą esybę paliksiu naivuoliškai atdarą.
Nekviesiu, nešauksiu – tylom už tave pasimelsiu.
Laukimas bus vertas tikėjimo duoto stebuklo.
Stebėsiu barkūnus be lūkesčio dar kart apsalti –
Štai žydintis vakaras Rojaus, kur niekas neklūpo,
Nėra praradimų. Tik upė nektaro išseko,
Kory pažadai pamažėl sutirštėję cukrėja.
Paglostau smilgynus, kurie švelniai čeža prie tako,
Nes ilgesio gelmę matuoti įsisuka vėjai.
Artėja rugpjūtis po tvinksnį, po mirksnį it žingsnį.
Jaučiu ilgesys pas tave mano sielą kaip veda.
Šypsausi. Sapnuoju užmingant žydėjimas jog nenumiršta.
Taip gyslose kraujas ištirpdo senatvinį ledą.