Tryliktas skyrius. Pagalbos ranka



Ravenos akių vokai buvo labai sunkūs, ji atsigavo lėtai, kurį laiką manydama, kad sapnuoja, nors jau buvo realybėje. Miglotai prisiminė kažkokius įvykius, bet nesugebėjo surinkti jų į visumą. Visą kūną skaudėjo, negalėjo pajudinti nei rankų, nei kojų.



Atrodo, praėjo labai daug laiko, kai ji pagaliau galėjo matyti vaizdus aplink save: medinės grindys, durys visai netoli, langas, pro kurį krito menkas šviesos spindulys. Ravena tai pabusdavo, tai vėl nugrimzdavo į negilų miegą, bet po to sugirgždėjo durys ir į vidų kažkas įėjo. Šviesa taip spigino į akis, kad ji nesugebėjo pamatyti, bet išgirdusi balsą iškart atpažino.



– Ar tu dar gyva?



Tai buvo Rodžeris. Bet iš kur jis? Mergaitė bandė prisiminti, kada ir kaip jį sutiko, bet veltui. Atmintis veikė labai sunkiai, diegė galvą.



– Kur aš? – tyliai paklausė ji.



– Nesvarbu, greitai atsidursi ten, kur tau ir vieta, – piktai atkirto jis. – Kodėl visuomet turi kištis ten, kur tau nereikia?



– Ką turi omenyje? – nesuprato Ravena.



– Tu buvai su Felicija?



– Ką tai bendro turi su tavimi?



– Neklausinėk, tai aš užduodu tau klausimus, – supyko Rodžeris. – Ar tu buvai su Felicija?



Mergaitė sekundėlę galvojo, ką atsakyti, nors nujautė, kad išduoti jos negali.



– Nepažįstu jokios Felicijos.



– Meluoji, aš žinau. Buvo sunku tave sekti, kai tavo galios aktyvuojasi tik kartais, bet aš Feliciją taip pat radau, kai ji buvo su tavimi.



– Tu žinojai, kad meluosiu, – sušnypštė Ravena. – Kam tada klausinėji?



Rodžeris įtūžęs pakėlė ją nuo grindų ir pažvelgė tiesiai į akis. Mergaitė stengėsi nerodyti savo baimės. Ir taip ilgai teko kęsti jo užgauliojimus, daugiau nebenorėjo būti jo žeminama, tik šį kartą niekas negalėjo jos išgelbėti, turėjo daryti tai pati.



– Jau labai seniai norėjau sužinoti kokia tu, – šyptelėjo Rodžeris. – Kas slepiasi už tos nekaltos mergaitės, kuri savyje nešioja demoną? Kas atsitiks, kai tas demonas atsiskleis? Ar jis mane nužudys? Ar man teks jį nužudyti pirmam? Kiek galios gali atlaikyti toks silpnas kūnas kaip tavo? Ar negali sunaikinti tavęs pačios?



Jo balsas buvo toks pilnas neapykantos, kad Ravena nenorom išsigando, tačiau Rodžeris vis dar laikė ją savo plieninėmis rankomis.



– Koks atsitiktinumas, ar ne? – nelaukdamas, kol ji atsakys, kalbėjo vyras. – Pabėgusi iš namų sutinki būtent Feliciją, taip? Manai nežinau, kas čia vyksta?



– Nesuprantu, ką nori pasakyti.



Kad ir kaip Ravena stengėsi nerodyti savo baimės, jos balsas drebėjo, o Rodžeris, atrodo, tuo mėgavosi labiausiai. Numetęs ją ant grindų, jis ratu apėjo aplink.



– Surišta ir bejėgė, štai kaip dabar atrodai, – pasišaipė jis. – Būtent todėl Lina tavęs nenužudė, bet nemanyk, kad aš tavęs pasigailėsiu žinodamas, kas tu esi iš tikrųjų. Žinau, kodėl sutikai Feliciją – tave pas ją pasiuntė Lina. Ji visą laiką žinojo kur ji, tik melavo man, bet dabar viskas mano rankose, aš jus perpratau.



– Tu klysti, – paprieštaravo Ravena. – Aš pabėgau iš namų paslapčia.



– Tikrai? – Rodžeris stabtelėjo, jo akys prisimerkė. – Gerai, sakyk, ką nori, vienaip ar kitaip aš išsiaiškinsiu, ar tu man sakai tiesą. Net jei teks tave kankinti.



– Kodėl manęs taip nekenti?



– Geras klausimas, bet čia klausinėju aš, o tu atsakai.



Ravena ėmė muistytis, bandydama ištrūkti iš virvių, bet jos tik dar stipriau suveržė jai rankas ir kojas.



– Matai, sakiau, kad tavo kūnas silpnas, – vyras pasilenkė prie pat jos, pakišo pirštus po smakru ir kilstelėjo galvą aukščiau, švelniai, tarsi priešais save turėtų vertingiausią brangenybę. – Galiu tavęs neskriausti, jeigu būsi gera mergaitė ir viską man pasakysi.



– Ne, – iškošė pro dantis Ravena.



– Gelbėji Liną, tiesa? Nori parodyti kokia ji nekalta? Gerai, tada darysime kitaip, – Rodžeris pakilo ir ėjo prie durų. – Markai, pririšk ją prie kėdės, aš tuoj grįšiu.



Ir pranyko už durų. Likusi viena Ravena dar kartą pabandė ištraukti rankas iš kilpų, bet veltui. O netrukus atėjo ir Markas. Pastatęs kėdę viduryje kambario, jis žengė prie mergaitės ir nužvelgė nuo galvos iki kojų. Ji iškart atpažino tą vyrą, tai buvo tas pats, kuris persekiojo ją miške, tą dieną, kai sudegė Felicijos vasarnamis.



– Paklausyk, dar ne per vėlu pasiduoti, – jis pagriebė jai už plaukų ir pažvelgė tiesiai į akis. – Aš dar nesu toks beprotis kaip Rodžeris, bet pati būsi kalta, jei jis tave nužudys, aš niekuo negaliu tau padėti.



– Gali. Tu gali padėti, – sukuždėjo Ravena. – Paleisk mane.



Markas nutempė ją prie kėdės, pasodino ir ėmė sukti virvę aplink.



– Ne viskas taip paprasta, kaip manai, – rinkdamas žodžius jis akimirką tylėjo. – Bet ne tau tai žinoti. Gali leistis jo kankinama, gali daryti, ką nori, man tai visiškai nerūpi, bet tavo vietoje geriau pasiduočiau, net jei tai reikštų, kad aš silpnas.



Apsukęs virvę jis stipriai surišo mergaitę, paskui atlaisvino rankas, kad pririštų jas prie porankių. Tuo metu į kambarį grįžo Rodžeris su peiliu rankoje.



– Jeigu nepasakysi man, kur Felicija, perpjausiu tau gerklę, – juokdamasis prakalbo jis, ištiesdamas ašmenis jai tiesiai prieš veidą. – Bet čia tik pradžia. Jei nenori kentėti labiau, geriau pasakyk man tiesą.



Ravena sustingusi kurį laiką tylėjo. Kodėl jam tokia svarbi Felicija? Ką jis ketina jai padaryti ir kaip jie pažįsta vienas kitą?



– Aš nežinau, kur ji, – galiausiai prakalbo mergaitė. – Net nežinau, ar ji gyva.



– Nemeluok, tu visą laiką buvai su ja.



– Buvau iki tol, kol nesudegė vasarnamis. Tikriausiai tu jį ir padegei.



Rodžeris šyptelėjo.



– Taip, aš, kam dabar tai slėpti?



– Bet kodėl?



Jis vėl apėjo aplink, įdėmiai nužvelgdamas Raveną.



– Akivaizdu, norėjau jus atskirti, kad būtų lengviau jus sugauti po vieną, bet Felicija dingo be pėdsako.



– Iš kur galėjai žinoti, kad pavyks mus atskirti?



– Tiesiog pabandžiau, – gūžtelėjo pečiais jis. – Bet dabar ne apie tai. Felicija dar nemoka naudotis savo galiomis ir negali paslėpti savo energijos, todėl kartais aš galiu ją pajusti, bet kai vasarnamis sudegė, jos energija visiškai išnyko.



– Galbūt todėl, kad ji žuvo? – pasipiktinusi atkirto Ravena ir gavo smūgį į veidą.



– Felicija turi galių, tokių pat, kaip ir tu, negali mirti nuo paprasčiausios ugnies! Kur Lina ją laiko?



– Aš nieko nežinau. Felicija pasiliko vasarnamyje, o man liepė bėgti. Po to aš jos nemačiau, prisiekiu.



Netekęs kantrybės Rodžeris užsimojo peiliu. Geležtė žybtelėjo šviesoje ir smigo Ravenai į petį, tačiau sukandusi dantis mergaitė sulaikė aimaną. Netrukus balti jos marškinėliai permirko krauju.



Dar kartą nusijuokęs vyras pasilenkė prie jos.



– Na? Ar dabar pasakysi tiesą? O gal man nupjauti tau pirštą? Rankos ar kojos? O gal iš pradžių po vieną nuplėšti nagus?



– Aš tau sakiau, kad nieko nežinau, – išlemeno ji. – Ir kodėl manai, kad mama ją slepia?



– Užsičiaupk! Ir nevadink jos motina! – užsiplieskė jis. – Ji niekada nebuvo tavo motina, o aš nebuvau tavo tėvas. Tai per ją tu atsidūrei mūsų namuose, nekenčiau jos už tai, bet galiausiai supratau, kad tai tu dėl visko kalta. Jeigu nebūtum gimusi, ji nebūtų atėmusi iš manęs Felicijos. Aišku, tavo motina irgi kalta, kad nusprendė slėpti tave nuo Tasdaro. Ir kas iš to išėjo? Jis vis tiek žino kur tu.



Ravena jam nieko neatsakė, vis dar stengdamasi prisiminti, kaip pakliuvo į šią apgailėtiną padėtį, juk prieš tai pabėgo nuo Febo ir Leidos ir praleido naktį traukinių stotyje. Nejaugi jis visą laiką ją sekė? Mergaitė lyg ir prisiminė, kaip vienu metu pasijuto esanti ne viena, bet nebuvo tikra. Svarbiausia dabar buvo ištrūkti, tad pakėlusi galvą nukreipė žvilgsnį į duris. Prie jų stovintis Markas visą laiką tylėjo, tačiau žvilgsnis išdavė, kad jis nori, jog mergaitė pagaliau pasakytų viską, ką žino.



Rodžeris tuo metu pasilenkė Ravenai tiesiai prie veido.



– Nuo kada žinai, kas esi? Kada Lina tau pasakė?



– Kodėl tau taip rūpi?



Jis trenkė jai kumščiu į pilvą ir pareiškė:



– Jeigu klausiu, privalai man atsakyti.



Mergaitė sunkiai alsavo, stengdamasi nerėkti iš skausmo.



– Ji man niekada nesakė, kad mano tėvas demonas, – galiausiai išspaudė.



– Ar tu tuo tikra? Niekada nemestelėjo jokios užuominos? Kad tu kitokia ar panašiai?



Ravena tylėjo. Buvo dienų, kai Lina paminėdavo ypatingus žmones, bet tada ji nieko nesuprasdavo. Ir nors žinojo, kad Lina bandė supažindinti ją su Ypatingųjų pasauliu, atkakliai laikėsi savo.



– Vadinasi, tai padarė tas vaikis? – primerkė akis vyras. – Neptūnas? Labai gaila, bet jis negalėjo, nes pagrasinau, kad jį užmušiu.



– Tu grasinai Neptūnui? – išsigando mergaitė. – Ką jam padarysi?



– Nieko, – eilinį kartą nusijuokė jis. – Gali visiškai nesijaudinti, jam pasisekė, kad liks gyvas. Man irgi, juk Tasdaras nenužudys manęs už tai, kad užauginau jo vaiką. Ir tuo pačiu aš neplanuoju žudyti tavęs, man tik reikia Felicijos, o tu vienintelė žinai, kur ji. Pasakysi ar ne?