O aš jau paveldas...
Sėdėjau, pasidėjęs lazdą,
atokaitoj dienos
ir nežinau net ko,
bet laukiau.
Ir štai sublizgo Bambolinos akys –
priėjo moteris čigoniškai graži,
pakėlė nuo akmens,
prisiglaudė,
pasakė:
– Tegu čia samanos ar kerpės auga,
o tu esi nepaprastas –
esi mukelė Lietuvos
ir Europa
        kaip paveldą
                        kultūrinį
                                  tave išsaugos.

Dėkoju Bambolinai.
Europai irgi – ačiū.