Pievos patalas vėjo sapnams
Buvo gundantis –
Baltas ir minkštas,
Kol darbai šienpjovių nepaliko ražienų aštrių.
Iškupėjo nektaras iš sklidino vasaros indo.
Liko vėjo sapnai,
Kur glamone tave aš liečiu.
Ne dygi, ne aštri,
Nežalojanti odą lig kraujo.
Užkerėsiu tave paslaptingais aistros kuždesiais.
Tu stebėsi liūdnai,
Kaip lietus tuščią lauką skalauja
Tarsi vėjo sapnų
Būtų žmogui ne nuodėmė geist.