ir tada išeini pasiėmęs į užantį trupančią delčią
išmylėję kitus mes galiausiai savęs nebemylim
triušis olą širdy lyg stebuklų pasaulyje rausia
pasodinsim geluonį ugnies ir negyjančią tylą
užauginsim namus be vaikų kambarių ir be durų
švilpaus vėjai ir bitės languos megs vaiduoklišką korį
neskaudės kad kažko iki šiol nesuradom neturim
išmylėję kitus mes mylėti daugiau nebenorim 
nebenorim sugrįžti išeiti atleisti nebūti ar būti
reikalingi truputį trumpiau negu sutrupa gralis
užsidelsę akimirkoj – prausiasi triušis snukutį
bet nuplauti šešėlio delčios nuo akių nebegali...