S*pista poezija
Tu gyvenai visur
žvelgei į mane nuo apdulkėjusių knygų,
mikro sekundę prieš man įkvepiant
tvankaus ir slegiančio namų oro
ir aš gyvenau giliausiame dangaus mėlynume
ir galbūt neturėjau drąsos tave prisišaukti
aprašyti tave baltuose popieriaus lapuose
galbūt aš pamiršau tai,
kad viską ką aprašau poezijoje
galiausiai grįžta į mano sielą
ir tu buvai amžinai įkalinta žmonių akyse
nežinodama kaip ištrūkti į šį pasaulį –
chaotišką, nostalgišką, nenuspėjamą, sumeluotą,
iš visos širdies mylėtą
nejau aš turiu būti toks vienišas
kad galėčiau tave matyti
ir gyventi tavo trapiame glėbyje