Vienuoliktas skyrius. Nelauktas išsiskyrimas



Visą likusį mėnesį Ravena su Felicija praleido vasarnamyje. Pavasaris pagaliau virto vasara ir užėjo karščiai. O tada prasidėjo lietūs, kelias dienas ir naktis pylė be sustojimo, miškas atgijo ir sužaliavo kaip niekad. Bet Ravenai patiko sėdėti verandoje ir klausytis, kaip aplinkui tyliai kapsi ar teška į akmenis lašai. O kartais pildavo tokia liūtis, kad šniokšdavo visas miškas.



Visai prie pat vasarnamio mergaitė matė ežerą, kuris po tamsiomis kupliomis eglėmis atrodė juodas, tik vandens lelijos mirguliavo baltai ir kraštai buvo apaugę žaliuojančiais meldais. Bet tik aprimus lietui ji galėjo iki ten nueiti, laipioti ant ežerėlį supančių apsamanojusių uolų, karstytis po egles ir pušis. Tačiau jai labiausiai patiko šokinėti per slidžius akmenis prie pat vandens.



O atėjus vakarui Ravena mėgo žiūrėti į dangų. Virš jos ošė medžiai, žybčiojančios žvaigždės atsispindėjo vandenyje, kuris atrodė dar juodesnis nei dieną, tik su siaura mėnesienos juosta, besidriekiančia per vidurį. Kartais sutemose mišku atslinkdavo rūkas ir kildamas nuo žemės kamuoliais risdavosi tarp medžių. Tada nebūdavo matyti nei tako, nei akmenų, rodos, visa, kas gyva miške, nutildavo ir numirdavo, ir nuo to pasidarydavo kažkaip nejauku. Bet išaušus rytui miškas vėl atrodydavo nebaisus.



Ir štai po savaitės liūtys pagaliau liovėsi, vėl nušvito saulė ir visa žemė garavo nuo vasaros šilumos. Ravena kaip įprastai lakiojo po mišką. Čia dabar buvo tylu tylu, nuo ryto vėjelio pamažu lingavo medžių viršūnės. Bet jai patiko nerūpestingas rytas, basomis kojomis ji žengė per drėgnas ir minkštas samanas, kvėpdama gaivų vasaros orą ir nardydama tarp žvilgančių šlapių šakų. Netrukus pasiekė takelį ir patraukė atgal prie ežerėlio. Vanduo spindėjo nuo saulės ir atrodė panašus į sušilusį auksą, tačiau mergaitė žinojo, kad auksas apgaulingas, o vanduo šaltas kaip ledas.



Bet kad ir kaip viskas aplinkui atrodė gražu, Ravena žinojo, kad tai laikina. Kad ir kokia atrodė linksma, ją visą laiką neramino užduotis – surasti mamą. Atsisėdusi ant akmens ji ilgai mąstė, ką daryti toliau, kaip atlikti savo užduotį, juk neužteks tiesiog rasti vartus į Nebūties pasaulį, tiesa?



Apie tai galvodama mergaitė nepajuto prieinančios Felicijos.



– Žinau, kaip tau baisu, bet nepamiršk, kad aš esu šalia. Nesvarbu, kas laukia, mes būsime kartu.



Ravena giliai atsiduso.



– Nekalbėk taip, tarsi būčiau mažas vaikas. Aš žinau, kad taip nebūna.



– Bet tu ir esi vaikas, – šyptelėjo mergina ir priartėjusi prie ežero kranto perbraukė per vandens paviršių. Nuo prisilietimo jis suraibuliavo it gyvsidabris. – Aš tik bandau tave pralinksminti, pyksti?



– Ne, tiesiog... lietus liovėsi, mes turėsime palikti vasarnamį, o kur tada apsistosime?



– Tokiose pat vietose, kur ir tu, kai keliavai viena.



– Bet aš turiu tik vieną miegmaišį, o antro negalime pirkti, nes taupome pinigus.



– Tu nerimauji dėl tokių smulkmenų? Neabejoju, kad ką nors sugalvosime, jei tik rasime antrą kuprinę ar krepšį, – Felicija atsitiesė ir nuėjo vasarnamio link.



– O kada išvyksime? – nusekė iš paskos Ravena.



– Turbūt rytoj. Šiandien dar planuoju nupirkti mums maisto. Parduotuves tokiose apylinkėse sunku rasti, kitą kartą gali nepasisekti, nenoriu, kad badautum, – atsiduso ji. – Būtų gerai, kad Isdonas ir Andora galėtų mums kaip nors padėti...



– O kas jie tokie?



– Kaip jau sakiau, aš buvau atskirta nuo tėvų. Isdonas ir Andora mane užaugino. O kodėl klausi?



– Atrodo, aš juos žinau.



– Tikrai? Bet iš kur? – apstulbo mergina. – Ar tu tuo tikra?



– Mano netikra mama paskutiniu metu dažnai minėjo jų vardus, jie gyvena tame pačiame kaimelyje ir tikriausiai dažnai susitinka. Aš niekada jų nemačiau, bet nujaučiu, kad tie žmonės mano mamai labai svarbūs. Manai, kad tai sutapimas?



– Ne, visiškai nepanašu į sutapimą, prieš pabėgdama nuo globėjų su jais gyvenau Žvejų kaimelyje, tai reiškia, kad kalbame apie tuos pačius žmones.



Bekalbėdamos jos pasuko siauru takeliu. Ravena akimirką stabtelėjo, lyg ir pamačiusi miško glūdumoje raibuliuojantį neaiškų šešėlį, bet pagalvojusi, kad pasivaideno, nuėjo paskui draugę, juk vis dėlto nebuvo dėl ko nerimauti, žvėris jau nebegyvas, o pats miškas po to tapo kur kas gyvesnis.



Visą dieną jos praleido besiruošdamos kelionei. Kaip ir planavo, Felicija išėjo į parduotuvę, bet tada jau buvo tamsu. Aplink ją ošė aukšti tamsūs medžiai, girdėjosi svirplių čirškimas ir aplinkui nesimatė jokių žmonių. Mergina ėjo visiškai viena, ir tai ją truputį baugino, tad paspartino žingsnį, kad nukaktų iki parduotuvės greičiau. Beeidama vis dairėsi aplinkui. Nors žinojo, kad pabėgo nuo priešų ir yra toli nuo jų, nuojauta kuždėjo, kad reikia saugotis. Pavojus gali tykoti bet kur.



Po kelių minučių Felicija pagaliau išėjo iš miško. Jai truputį palengvėjo, bet vis tiek dairėsi aplinkui.



„Labai tikiuosi, kad jie nesuseks mūsų pėdų, – nerimo mergina. – Galbūt nereikėtų slampinėti šiame mieste, nors tai nė kiek nepadės Ravenai surasti savo mamą. Bet nenoriu rizikuoti mūsų gyvybėmis, belieka tikėtis, kad jie nemoka skaityti minčių“.



– Tu labai apsirinki, Felicija, – staiga pasigirdo balsas. – Aš puikiai galiu girdėti viską, apie ką dabar galvoji.



Mergina išsigandusi sustingo. Taip, tai buvo balsas, kurį ji labiausiai bijojo išgirsti. Tai buvo vienas iš jos priešų, nuo kurių jos su Ravena taip stengėsi pasprukti.



– Edenai? – išlemeno ji.



– Taip, atspėjai, – pašaipiai ištarė vaikinas ir staiga ji pajuto jį už nugaros. – Tau pasisekė, kad dar nesu tobulai įvaldęs savo gebėjimų, kitaip jau seniai būtum savo tėvo rankose. Pasisekė, kad radau tave taip greitai.



– Kaip tu galėjai atspėti, kad aš esu būtent čia?



– Jeigu nežinai, galiu paaiškinti, – Edenas atsistojo priešais, kad ji galėtų aiškiai matyti jo veidą. – Mes esame nepaprasti žmonės, o tu – viena mūsų. Taip pat, kaip ir aš, tu turi ypatingų gebėjimų, kokių neturi paprasti žmonės, tik apie juos kol kas nieko nežinai. Mes galime justi kitų ypatingųjų energiją, ir kol tu dar neįvaldžiusi savo galių, tavo magiška energija miega, bet kartais ji gali pabusti, pavyzdžiui, kai labai išsigąsti arba supyksti. Tavo energija priklauso nuo emocijų, todėl norėdama pasislėpti turi jų vengti, o tai padaryti labai sunku, kai tave persekioja, ar ne?



– Ką tu žinai? – atkirto Felicija.



– Ta mergaitė su tavimi... – vaikinas primerkęs akis atidžiai tyrinėjo jos veidą. – Ji gali būti labai pavojinga. Ji daugybę kartų stipresnė už tave ir nešioja labai negatyvią energiją. Jeigu ne tavo tėvas, niekada nebūčiau supratęs kas ji. Ar tu žinai, kad šalia turi pavojingą ginklą? Tasdaro vaiką?



– Žinau, – mergina stengėsi išlikti drąsi. – Ji man pati pasakė.



– Ir tu nebijai? Nebijai tau gresiančio pavojaus?



– Ravena ne tokia, ji nėra Tasdaro pusėje ir aš neprivalau jos bijoti.



– O kaipgi dėl Tasdaro? Sužinojęs, kad ji su tavimi, jis būtinai ateis jos pasiimti, o jeigu neleisi, jis neabejotinai tave nužudys.



– Kodėl jis turėtų ją pasiimti, jei prieš tai ji buvo visiškai jam nereikalinga? – nesuprato mergina.



– Taiklus klausimas, bet man nerūpi jo planai, aš dirbu kitiems žmonėms. Geriausia, ką galėtum padaryti, tai kuo toliau nešdintis iš čia.



– Kodėl man tai sakai? Juk grįžęs pas mano tėvą iškart pasakysi kur aš esu, kad jis galėtų mane sekti, kol dar nepasprukau, ar ne?



Edenas nusijuokė.



– Tu visiškai nežinai kaip veikia galios, tiesa?



– Nežinau, bet man nerūpi, svarbiausia, kad paliktum mane ramybėje. Nesuprantu, kodėl mano tėvas mane persekioja ir kuo aš jam tokia svarbi, bet puikiai žinau, kad jis tik nori manimi pasinaudoti. Bet aš nežadu jam tarnauti kaip tu ir nevykdysiu jo nešvarių planų. Ir tu gali padaryti tą patį, kol dar ne per vėlu.



Edenas sutrikęs atsitraukė.



– Pagalvok, – tęsė mergina. – Jeigu jis neįsakinėtų, galėtum daryti ką nori, eiti kur nori. Ar apie tai nesvajoji?



– Tu visiškai nesupranti mano padėties, – jau kiek ramiau kalbėjo vaikinas.



– Tada papasakok, galbūt galėsiu tau padėti.



– Tu? Padėti? Ar girdi, ką pati nusišneki, Felicija?! Aš negaliu tiesiog išduoti savo šeimos, nenoriu likti visiškai vienas.



– Taigi, tau geriau būti išnaudotam?



– Manęs niekas neišnaudoja, darau tai savo noru.



– Ką darai? Tarnauji? Šeimos nariai vienas kitam netarnauja, o jeigu tu tarnauji, tai jokiu būdu ne savo noru.



– Suprantu, ką nori pasakyti, ir jeigu tu teisi, aš vis tiek niekada negalėčiau būti laisvas. Kaip jau sakiau, dar nesu įvaldęs savo gebėjimų ir palyginus su mano tėvais esu tik niekas. Aš niekada nuo jų nepabėgčiau, net jei norėčiau.



Felicija įdėmiai nužvelgė vaikiną. Atrodo, jos žodžiai kažkuo jį paveikė. Jis atrodė truputį sutrikęs ir pasimetęs, jo didelės rudos akys švietė iš po tamsaus gobtuvo.



– Tik ar norėtum? – mergina pabrėžė kiekvieną žodį.



– Tai ne tavo reikalas, aišku? Daug kas sakė tą patį, bet paskutinę sekundę išdavė mane, kodėl turėčiau manyti, kad tu kitokia? – supyko vaikinas ir jau norėjo eiti, bet ji sugriebė jam už rankos.



– Tai gali būti mūsų abiejų problema, mums tereikia pasitikėti vienas kitu.



– Palik mane ramybėje, gerai?! – jis išplėšė savo ranką ir ėmė eiti tolyn. – Rūpinkis savo reikalais, tavo tėvas greitai bus čia.



– O aš manau, kad tau dar ne per vėlu apsispręsti. Tu gali jam neišduoti mūsų slėptuvės.



Tačiau jis nieko nesakęs pranyko tamsoje. Felicija liko viena stovėti ant tuščio kelio.