Demono vaikas I-29

– Kaip manai, Fija, ar šiame miške yra grybų? – pasilenkusi prie kelmo paklausė Ravena.



– Nemanau, – ateidama jai iš nugaros atsiliepė mergina.



– Kodėl?



– Pameni, sakiau, kad atvažiuodavome čia kiekvieną vasarą. Grybų niekada nebuvo.



– Gaila, – nusiminė mergaitė ir atsitiesusi nužvelgė apylinkes. – Ar tau neatrodo keista?



– Kad čia nėra grybų?



– Ne, ši vieta... ji kažkokia keista. Negaliu paaiškinti kaip, bet jaučiu.



Felicija sustojo prie pat draugės ir susidomėjusi pažvelgė į ją. Jos veido išraiška atrodė kuo rimčiausiai, mergina dar nebuvo tokios mačiusi per tas tris kartu praleistas dienas.



– Ką turi omenyje?



Ravena kurį laiką tylėjo, pati mėgindama suprasti, basomis pėdomis jusdama žemės gaivą. Atmintyje iškilo vaizdas, kaip ji bėga mišku, kaip traška po kojomis šakos, bet ji nedrįsta pažvelgti žemyn, nes bijo, kad tai ne šakos, o kaulai.



– Atrodo, kad ši vieta yra milžiniškas kapas, – galiausiai prakalbo ji, bet ištarė taip tyliai, jog Felicija vos išgirdo.



– Ką tu kalbi? – pasibaisėjo ji. – Geriau taip manęs negąsdink!



Ravena iš lėto patraukė siauru takeliu. Nenorėdama atsilikti, draugė nuskubėjo iš paskos.



– Aš ir nenoriu, bet tikrai kažką jaučiu, – tęsė mergaitė. – Ir kartais atrodo, kad girdžiu balsus. Nenuostabu, juk turiu šių apylinkių žemėlapį. Šis miškas vadinamas Mirties giria, vieną kartą joje nutiko kai kas labai baisaus...



– Kas? – susidomėjo Felicija.



– Dabar tai nesvarbu, pažiūrėk, kiek daug laukinių rožių! – šūktelėjo Ravena ir pasileido bėgti jų link.



Mergina susimąsčiusi kurį laiką stovėjo ant takelio, stebėdama, kaip mergaitė pasistiebusi nuo krūmų viršūnių skina rožes. Kodėl ji tai pasakė? Ką visa tai reiškia? O gal tai tik išgalvota pasaka? Bet jeigu ir taip, kodėl ji turi būti tokia šiurpi?



– Fija! – pažadino ją iš minčių Ravenos balsas. – Fija, pažiūrėk, galėsime papuošti namus!



– Taip, žinoma, – trumpai atsakė ji. O gal vis dėlto tai tiesa, bet Ravenai dabar per sunku apie tai kalbėti, dėl to ji stengiasi mintis nukreipti kitur? Buvo neįmanoma patikėti, o klausinėti daugiau nesinorėjo. Kad ir kiek kartų Felicija lankėsi Mirties girioje, dar niekada nebuvo nieko pajutusi, o juk pati buvo viena iš Ypatingųjų, jei Ravena pajuto per tris dienas, ji tikrai turėjo pajusti prieš tai. Kažkas čia ne taip.



– Fija, apie ką galvoji? – paklausė jos mergaitė.



– Apie savo mamą, – atsiduso Felicija ir pagaliau priėjusi padėjo draugei skinti rožes. – Ji pasielgė labai drąsiai, nes apsaugojo mane nuo tėvo, o įdomiausia tai, kad tau nutiko lygiai tas pats.



– Ar tu nors kiek prisimeni savo mamą?



– Ne, nė trupučio, ji perdavė mane globėjams dar tada, kai buvau labai maža, mačiau ją tik iš nuotraukos.



– Tikrai? Gali man parodyti? Spėju, kad tavo mama labai graži.



– Deja, palikau tą nuotrauką pas globėjus, gal kada nors, – nusiminė ji. – Geriau dabar eikime vidun, jau ima temti.



Tą naktį Raveną iš miego pažadino keisti šnabždesiai už lango. Išsigandusi, kad galbūt persekiotojai jas kažkaip surado, ji staigiai pakilo iš patalo ir atsargiai priėjo prie lango. Šnabždesių jau nebebuvo girdėti, o horizonte nesimatė nė gyvos dvasios, tik visiška tamsa. Tas pats nutiko dar du kartus, tad Ravena nusprendė pažadinti Feliciją.



– Kas atsitiko? – skubiai vilkdamasi chalatą paklausė toji.



– Prašau, patikrinkime, ar kas nors yra kieme, bijau eiti viena, – glausdamasi prie draugės sukuždėjo mergaitė.



– Gerai, nebijok, kad jaustumeisi saugiau, pasiimsiu durklus.



Mergina griebė nuo sofos dėklą ir išėjusi iš kambario pasiekė laukujes duris. Ravena baugiai dairydamasi nuslinko iš paskos, jos balti naktiniai marškinėliai švietė tamsoje. Prieš atidarydama duris, Felicija dar žvilgtelėjo į ją. Ravenos širdis apmirė, bet ji linktelėjo ir sulaikė kvapą. Rankena pamažu nusviro, durims atsidarius Felicija net palinko į priekį su abiem savo durklais, tačiau prie durų nieko nebuvo, o kiemas atrodė tuščias.



– Tau turbūt pasivaideno, – kiek aprimo ji.



– Bet tai nutiko tris kartus, kažkas tikriausiai mus stebi. Be to, ir prieš tai girdėjau iš girios kažkokius balsus, nejaugi netiki?



– Tikiu, Ravena, bet čia nieko nėra, verčiau eikime miegoti.



Kitą rytą viskas buvo kaip įprastai. Kol Felicija gamino pusryčius, Ravena nerūpestingai bėgiojo kieme ir aukštoje žolėje gaudė žiogus. Mergina stebėjo jos baltuojančią suknelę pro langą ir svarstė, ką galėtų reikšti tie šnabždesiai. O gal visa tai buvo tik košmaras, kurį Ravena supainiojo su realybe? Kitokio paaiškinimo nebuvo, juk pati ji miegojo ramiai ir visiškai nieko negirdėjo.



Minutėlę palaikiusi žiogą suglaustuose delnuose, Ravena atsargiai žvilgtelėjo pro plyšelį. Žiogas šoktelėjo jai ant nosies ir netrukus pranyko žolėje. Nusiminusi mergaitė paliko pievą ir grįžo pas Feliciją, kuri tuo metu dėliojo ant stalo indus.



– Gal galime pavalgyti kieme? Ten labai gražu, ir oras jau įšilęs.



– Gerai, kaip nori, – sutiko Felicija ir nunešė padėklą į verandą. Padėjusi čia pat ant medinių grindų prisėdo.



– Ačiū už pusryčius, – keldama arbatos puodelį padėkojo Ravena. – Ir atsiprašau už vakar, tikriausiai man tik pasigirdo, pastaruoju metu patyriau daug įvykių ir nesijaučiu labai saugi, ypač dėl to, kad nebeturiu nuosavų namų.



– Suprantu, – atsiduso Felicija. – Galbūt likimas mus dėl to ir suvedė.



– Gal galėtum mane kai ko išmokyti?



– Ko? – nustebusi pažvelgė į ją mergina.



– Kaip naudotis tais durklais, kuriuos turi. Kai sužinojau, kad esu ypatinga, jaučiuosi labai silpna, nors žinau, kad manyje slypi didžiulė galia. Bet kol kas nemoku ja naudotis, negalėjau padėti net savo draugui Neptūnui ir dėl mano kaltės jis buvo pagrobtas. Ar tu gali?



– Ravena, ginklai ne žaislai, jais naudotis nėra taip paprasta, jeigu būsi neatsargi, netyčia susižeisi pati.



– Žinau, bet aš tikrai būsiu atsargi, pažadu. Man tai labai svarbu.



– Na gerai, – sutiko Felicija. – Bet išmokysiu tik pagrindų.



– Ar galiu visų pirma tuos durklus palaikyti?



– Palauk, padarysime tai po pusryčių.



Ir Felicija nemelavo, vos tik papusryčiavusi atnešė iš kambario keletą durklų dėkluose ir išdėliojo juos ant verandos grindų.



– Duosiu tau šiuos su dviašmene briaunota geležte, – tarė ji. – Yra ir beašmenių, įprastai vadinamų stiletais. Su jais įsipjauti neįmanoma, jie skirti tik durti, bet geresnei apsaugai tinka durklai su ašmenimis.



– Suprantu, – linktelėjo Ravena.



– Imk tuos mažesnius, tau bus žymiai patogiau. Galėsi prisitvirtinti juos prie kojų su dirželiais kaip aš, taip bus daug lengviau juos išsitraukti.



– Gerai, – sutiko ji ir atsargiai, tarsi kokią didžiausią vertybę, pakėlė vieną iš durklų, ištiesė sau priešais veidą ir lėtai ištraukė iš odinio, tamsiai rudo dėklo. Ašmenys netgi sužibo prieš šviesą, ir mergaitė žvelgė į juos susižavėjimo kupinu žvilgsniu, paskui pavartė rankose, atidžiai tyrinėdama auksinę rankeną, išmargintą įvairiausiais raitytais raštais.



– Patinka? – paklausė Felicija.



– Labai! – apsidžiaugė ji ir stipriai apkabino draugę.



– Palauk, sunkiausia bus išmokti jais naudotis.



– Gerai, aš pasiruošusi, ką man reikės daryti?



– Visų pirma turi žinoti, kaip taisyklingai reikia laikyti durklą, – mergina nulipo nuo verandos ir ištraukusi iš makštų savuosius parodė jai keletą judesių. – Bet visų svarbiausia, kad laikytum juos tvirtai. Prieik prie manęs ir pati pamėgink.



Keletą dienų Ravena treniravosi su Felicija mediniais durklais, bet po to mergina nusprendė išbandyti ją su tikrais. Pirmiausia ji leido mergaitei apsiprasti ir tiesiog paturėti durklus, o kai po poros valandų pažvelgė pro langą, Ravena treniravosi prie medžio su nematomu priešininku. Jos judesiai dar nebuvo tobuli, ji turėjo dar daug ko išmokti, bet Felicija džiaugėsi jos pastangomis, juk vis dėlto Ravena dar tik vaikas, negalėjo jo per daug spausti, ypač kai davė tikrus durklus dar gerokai per anksti. Tačiau ji nujautė, kad nėra ko bijoti, mergaitė jau turėjo puikų supratimą, kad ginklai ne žaislai. Be to, treniruotės atrodė gana naudingas užsiėmimas, kol jos buvo įsikūrusios šiame vasarnamyje, vis tiek nieko geresnio veikti negalėjo.



Padariusi keletą nerangių judesių ir smeigusi durklu į orą, Ravena dribo į žolę. Buvo per daug pavargusi, kad pavyktų judesius atlikti teisingai. Tuo metu pastebėjo pro duris išeinančią Feliciją.



– Nepersistenk, šiandien jau gana. Eime į vidų, turiu tau kai ką parodyti.



– Tikrai? – nuovargis tarsi išgaravo ir ji pašoko nuo žolės. Kai įėjo į kambarį, Felicija kažką laikė už nugaros.



– Štai, nupirkau tavo dydžio dirželius, galėsi prisitvirtinti savo durklus. Tau patinka?



– Be abejo, ačiū, kad man padedi, – priimdama dovaną padėkojo ji.



– Deja, tau teks nusivilkti suknelę, po ja bus nepatogu slėpti durklus, bet aš tuo irgi pasirūpinau.



Netrukus priešais ją stovėjo visiškai kitoks žmogus. Vietoj suknelės dabar Ravena dėvėjo trumpus juodus šortukus, baltus plonus marškinėlius plačiomis rankovėmis ir lengvus sportinius batukus, o plaukai viršugalvyje buvo sukelti į nedidelį kuoduką.



– Noriu, kad žinotum dar kai ką, – rimtu balsu prakalbo Felicija. – Kad leidau turėti tikrus durklus, tai dar nereiškia, kad tu įgudusi. Nesinaudok jais bet kada, tik tada, kai bus privaloma, gerai?



– Prisiminsiu, – linktelėjo Ravena. – O kai ateis laikas, surasiu ir išgelbėsiu savo mamą, nesvarbu, ką man tektų daryti, kad jai padėčiau.



Felicija plačiai nusišypsojo. Džiaugėsi, kad galėjo jai padėti, mintis drumstė tik vienas įkyrus klausimas: kur jai rasti savo mamą? Ravena galėjo susekti savąją kristalo pagalba, bet ką daryti jai? Mergina nė neįsivaizdavo, vienintelis tėvas galėjo pasakyti, bet ji nenorėjo su juo turėti nieko bendro, net nesiryžo susitikti akis į akį, nes nebuvo tikra, kad ištrūks, nežinojo jo galimybių.



Su tokia mintimi ji nuėjo į lovą, o kitos dienos rytą darė įprastus namų ruošos darbus. Ravena padėjo jai tvarkytis, bet šiandien buvo kažkokia susimąsčiusi ir kur kas tylesnė.



– Gal nori kartu su manimi nueiti į parduotuvę, kad nebūtų taip nuobodu? – pasiūlė jai Felicija.



Mergaitė sutiko ir jos greitai išėjo. Parduotuvė nebuvo toli, bet kad ją pasiektum, visų pirma reikėjo pereiti mišką. Felicija spėliojo, ar ji vis dar jaučia, lyg gyventų milžiniškame kape, bet paskui atkreipė dėmesį į durklus, prisegtus jai prie šlaunų. Nejaugi ji norėjo išmokti jais naudotis tam, kad apsisaugotų nuo to, kas slypi Mirties girioje? Kūną perbėgo šiurpuliukai. Vadinasi, Ravena kalbėjo visiškai rimtai ir iš tikrųjų girdėjo šnabždesius.



Pagaliau perėjusios tankumynus, jos išėjo į pamiškę, bet staiga Felicija stabtelėjo ir sugriebė mergaitei už rankos. Toji, matyt, irgi kažką nujautė, nes jos abi vienu metu pažvelgė į tą pačią pusę. Tuo metu iš tankių krūmų išniro kažkoks tamsus padaras, jo pėdos beveik be garso nusileido ant žemės. Tik tada Ravena aiškiai išvydo nenusakomai galingą formą ir suriko iš siaubo. Tas padaras buvo milžiniškas ir labai panašus į vilką. Jis stovėjo tvirtai įrėmęs kojas į žemę, pasiruošęs bet kurią akimirką pulti, žibančios raudonai akys atrodė kaip du nukreipti į jas ryškūs žibintai.



– Ravena, bėk, – sukuždėjo Felicija ir žengė žingsnį atgal.



Tačiau ji nejudėjo. Nė pati nesuprato kodėl. Visa tai jai buvo labai pažįstama. Iš atminties išplaukė būtybė tamsoje. Lygiai tokios pat krauju pasruvusios akys, gauruotas milžiniškas kūnas ir durklo ašmenis primenančios iltys. Kaip taip gali būti? Nejaugi čia ta pati pabaisa? Nejaugi atsekė ją iki taip toli? Ne, Ravena papurtė galvą, tai negali būti tas pats žvėris, juk Rodžeris jį nužudė, ji aiškiai girdėjo, kaip Agnesė pasakojo, kad perpjovė jam gerklę. Negali būti, kad kažkokiu būdu jis išgyveno.



Tačiau galvoti nebuvo kada, žvėris atsispyrė nuo žemės ir pašėlusiu greičiu puolė Feliciją. Mergina vikriai nustūmė mergaitę ir pasiruošusi gintis išsitraukė durklus. Ašmenys sužibo saulės šviesoje, kai ji pritūpė ir iš visų jėgų užsimojusi perrėžė jam šoną. Padaras žnektelėjo ant žemės. Pasinaudojusi proga mergina griebė storą medžio šaką, laukdama, kol jis pakils.



– Ravena, ką tu darai?! – piktai riktelėjo. – Bėk į vasarnamį!



– Bet... – suabejojo mergaitė.



– Nesijaudink, aš susitvarkysiu viena!



Ravena norėjo jai padėti, bet nežinojo kaip, tad stengdamasi sulaikyti ašaras kuo skubiau nubėgo taku. Ir vėl kartojosi tas pats, tuo metu, kai kiti kovojo dėl gyvybės, ji turėjo bėgti viena. Tik šį kartą buvo kur kas skaudžiau, ji žinojo, kad gali padėti, tik, deja, nė neįsivaizdavo kaip.



Dar šiek tiek pabėgėjusi, mergaitė pagaliau išvydo nedidelį medinį namelį ir jau ketino smukti vidun, bet staiga iš po tankių medžių išniro išsigandusi Felicija.



– Paskubėk! – ragino ji, rankose spausdama durklus, jos plaukai buvo išsitaršę, akys kupinos baimės.



Ravena skubiai sugraibiojo raktą, bet vos tik atrakino duris, iš krūmų šoko vilkas ir nedelsdamas puolė prie jų. Mergina vikriai liuoktelėjo į šoną ir atkišo į priekį durklus, nors puikiai žinojo, kad apsiginti jais nepavyks, žvėris buvo per stiprus.



– Felicija! – šūktelėjo Ravena, plačiai atverdama duris.



Mergina suprato užuominą ir tuo metu, kai žvėris liuoktelėjo artyn, pašoko nuo verandos grindų ir smuko vidun. Mergaitė puolė uždaryti durų, bet žvėris nepasidavė. Felicija sureagavo per lėtai ir pajuto į koją susmingančius aštrius dantis. Ravena pasibaisėjusi suriko. Negalėjo patikėti tuo, kas nutiko. Kaipgi jis gali taip skriausti jos draugę? Reikėjo kažko imtis, kol dar ne per vėlu. Ir ji pasiryžo. Nors rankos drebėjo, išsitraukė iš makštų durklus ir sukaupusi jėgas užsimojo. Abu durklai susmigo tiesiai į kaklą, Ravena aiškiai juto, kaip iš pradžių jie prakerta storą kailio sluoksnį, o po to jau daug lengviau sulenda giliai iki pat rankenų. O tada čiurkšlėmis pasipylė kraujas. Mergaitė pasibaisėjusi atsitraukė. Žvėries kūnas suglebo. Felicija ištraukė iš jo nasrų savo koją ir sunkiai alsuodama pakilo. Ravena spoksojo į savo kruvinas rankas. Žinojo, kad taip pasielgė gindama draugę, bet vis tiek jautėsi siaubingai. Ašaros riedėjo jos skruostais, keliai sulinko ir netrukus trinktelėjo į medines grindis. Felicija atsiklaupė prie jos ir guosdama apglėbė pečius.



– Eikime į kambarį, gerai?



Mergaitė linktelėjo, bet neištarė nė žodžio. Nepasakė nieko net tada, kai Felicija valė nuo jos kraują, tik stovėjo įsmeigusi žvilgsnį į grindis. Mergina jos neragino kalbėti, žinojo, kad ji ištikta šoko.



– Pabūk čia, aš sutvarkysiu... viską.



Ir vėl sulaukusi tik linktelėjimo ji išėjo, ištempė laukan žvėrį ir pasirūpinusi, kad Ravena jo nematytų lengviau atsidususi užrakino duris. Dar teko išvalyti kraują, bet galiausiai įsitikinusi, kad neliko nė dėmelės, grįžo pas Raveną. Toji gulėjo lovoje ir spoksojo į padėtus priešais durklus.



– Man nereikėjo mokytis jais naudotis, – staiga prakalbo ji. – Aš išsigandau.



Mergina tyliai prisėdo šalia jos.



– Tai aš kalta, kad daviau tau tikrus durklus per anksti. Žinojau, kad tu dar tik vaikas, bet nesitikėjau, kad įvyks tai, kas įvyko.



– Ne, tai aš kalta, kad sutikau juos paimti, – patylėjusi ištarė ji. – Bet aš tik norėjau būti tokia pat stipri, kaip tu, norėjau tave apginti nuo to padaro.



– Tau tai buvo pirmas kartas, nenuostabu, kad išsigandai. Be to, nėra ko liūdėti, jeigu ne tu, dabar manęs čia nebūtų.



– Žinau, bet aš nenorėjau jo nužudyti, – susigraudino Ravena. – Daugiau niekada taip nedarysiu.



– Kartais nutinka taip, kad neturi pasirinkimo, nes kitaip pats tapsi auka, – Felicija švelniai paglostė jai petį. – Prisimeni, sakei, kad būsi drąsi ir darysi viską, kad padėtum savo mamai. Dėl jos pasistenk, gerai?



Mergaitė nusibraukė ašaras ir pagaliau atsisėdusi pažvelgė į ją, juk vis dėlto draugė buvo teisi.



– Pasistengsiu. Be to... be to, turiu tau kai ką pasakyti, tai labai svarbu.



– Ir kas tai galėtų būti?



– Tas padaras... aš mačiau jį anksčiau.



– Tikrai? – apstulbo Felicija.



– Taip, tai nutiko dar tada, kai nežinojau, kad turiu galių. Mes su Agnese buvome Mirties girioje, o paskui staiga sutemo dangus ir pasirodė tas padaras. Mums būtų nepavykę išsigelbėti, bet laiku pasirodė tėtis. Agnesė sakė, kad jis nužudė tą padarą, bet dabar jis pasirodė ir vėl.



– Ar tu įsitikinusi, kad čia tas pats padaras?



– Taip, koks kitas galėtų būti? Niekada niekur anksčiau tokio nemačiau, o tu?



– Aš irgi ne. Tikriausiai jis atkeliavo iš kokio nors Ypatingųjų pasaulio, juose gyvena visiškai kitokie gyvūnai nei Žemėje.



Susimąsčiusios jos kurį laiką tylėjo ir sėdėjo viena šalia kitos. Ravena niekaip neįstengė suprasti, kaip tas padaras išgyveno ir ar tikrai galėjo ją sekti? Galbūt dėl to ji girdėjo nepaaiškinamus šnabždesius ir jai atrodė, kad kažkas jas stebi? Tuo metu ji prisiminė, kad vieną kartą, kai ėjo iš Krištolo rūmų namo, girdėjo kažkokį įtartiną riksmą, atsklindantį tiesiai iš Mirties girios. Ar tai galėjo būti to žvėries auka? Gal jis puldinėjo daugybę žmonių, dėl to čia būdama Ravena jautėsi tarsi kapinėse? Net pašiurpo oda apie tai pagalvojus, bet ji nežinojo, ar tai tiesa, tad stengėsi išmesti tai iš galvos, juk padaro daugiau nebėra, jis žmonėms nepakenks.



– O tau viskas gerai? – paklausė Ravena, žvelgdama į subintuotą draugės koją.



– Taip, nieko baisaus nenutiko, čia tik menkas įkandimas, – ramino ją Felicija. – O ką ketini daryti su tais durklais? Po visko, kas nutiko... ar vis dar norėsi juos turėti?



Ravena minutėlę žiūrėjo į juos, atrodė, niekada neatsakys.



– Aš dar pagalvosiu.



– Gerai, tada eikime ko nors užkąsti. Šiandien į parduotuvę neisiu, nenoriu palikti tavęs vienos.



– Nesijaudink, man viskas bus gerai, – nusišypsojo ji.



– Ar tikrai?



– Taip, tikrai, – patikino ji ir nubėgo paskui draugę į virtuvę.
Lunarija